Įdomu

Kas lemia atvykėlių integracijos problemas Švedijoje?

Vis stiprėjantys nacionalistai del integracijos problemų kaltina pastarąją migrantų bangą. Tačiau išties Švedija susiduria su sudėtingesne problema.

Burhanas Yildizas, daugiau nei keturių tūkstančių Stokholmo kurdų, gyvenančių Tensta ir Rinkeby rajonuose, lyderis, teigia pažįstantis praėjusiuose rinkimuose balsavusių už nacionalistinę Švedijos demokratų partiją:

“Jie įtūžę dėl nusikalstamumo. Jie mano, kad Švedijos demokratų partija yra paskutinė viltis – jie padės negerbiančius įstatymų išvaryti iš šalies”.

B. Yildizas šiose vietovėse gyveno 29 iš savo 55 metų ir pažįsta visus. Devyniose rinkiminėse apylinkėse, esančiose Tensta, kur B. Yildizas ir “Bloomberg” apžvalgininkas Leonidas Bershidsky leido popietę gurkšnodami turkišką arbatą, iš 5907 balsavusių tik 302 palaikė nacionalistus. Tensta gyvena daugiau nei 19000 žmonių, dauguma jų – imigrantai ar imigrantų vaikai. Daugelis jų neturi balsavimo teisės, o net ir galintys balsuotis dažnai to nedaro.

Tensta ir Rinkeby rajonai yra viena iš 23 Švedijos zonų, policijos apibrėžiamų kaip “ypač nepalankios” ar “ypač pažeidžiamos”. Jos taip pat vadinamos getais ar zonomis, į kurias verčiau neiti. Jų įvykiai paskatino Švedijos politikos poslinkį nuo besąlygiškos tolerancijos prie priešiškumo imigracijai.

Švedijos demokratai praėjusį rugsėjį vykusiuose parlamento rinkimuose iškovojo trečią vietą, o itin ilgai užsitęsęs vyriausybės formavimas ir nauji politinio vaizdo bruožai ėmė signalizuoti, kad atėjo metas spręsti su imigracija susijusias nesėkmes.

Švedijos demokratų atstovė Paula Bieler pasakojo, kad iš “pažeidžiamų zonų” kylantis pavojaus jausmas buvo pagrindinis partijos paramos variklis: “Tokių zonų daugėja. Uppsaloje anksčiau buvo viena ar dvi, tačiau dabar to pilnas miestas: susišaudymai, gaujos, žmogžudystės, rimti nusikaltimai. Moterys, vakare grįždamos iš darbo, nesijaučia saugios”.

Tiesa, policija “nepalankias zonas” (pasižyminčias dideliu nedarbu, menku mokyklos lankomumu, gaujomis ir atsiskyrusiomis bendruomenėmis) nustatinėti ėmė 2014-aisiais – tuomet iš viso įvardintos 55 tokios probleminės zonos. 2017-aisiais jų skaičius išaugo iki 61, bet daugiausia dėl to, kad policija praplėtė kriterijus, o ne dėl padidėjusios įtampos. O saugumo suvokimas už šių zonų ribų kiek pagerėjo. Nuo 2006-ųjų iki 2011-ųjų 18,3 procento švedų “normaliuose” rajonuose teigė esantys nesaugūs, tačiau nuo 2012-ųjų iki 2017-ųjų šis skaičius sumažėjo iki 17.2 procento.

Prieglobsčio prašytojai mokosi švedų kalbos

Bet suvokimą ne visada lemia asmeninė patirtis. Pastaraisiais metais Švedijoje padaugėjo susišaudymų. Tiesa, lyginant, pavyzdžiui, su JAV, jų gali atrodyti juokingai mažai: 2017-ųjų duomenimis, vienas susišaudymas teko 21000 amerikiečių ir 250000 švedų.

Tačiau šiuos incidentus, kuriuose dažniausiai dalyvauja pirmos ar antros kartų imigrantų gaujos, plačiai nušviečia žiniasklaida. Be to, vis daugiau žmogžudysčių lieka neišaiškintos.

P. Bieler partija nevengė pabėgėlių antplūdžio susieti su nerimu. 2016-aisiais apie 10 milijonų gyventojų turinti Švedija suteikė 151031 leidimą gyventi – daugiausia istorijoje per vienerius metus. Pirmą kartą švedai regėjo imigrantus visur, o sumažėjusio saugumo ar gyvenimo kokybės kaltininką rasti buvo nesunku.

Tačiau Švedijos problema slypi giliau.

Svetingiausia prieglobsčio politika pasaulyje pasižyminčiai šaliai nesiseka atvykėlių integruoti, taip randasi atskiri getai, kuriuose vyrauja smurto kultūra. Jei naujieji imigrantai ir toliau įsikurs “pažeidžiamose zonose”, o vyriausybei nepavyks suvaldyti situacijos, dabartinės Švedijos problemos, palyginti su tuo, kas laukia, bus vieni niekai.

Po Tenstą sutemus pasivaikščiojęs apžvalgininkas L. Bershidsky pripažino, kad rajonas, palyginus su kitomis tokios reputacijos vietomis, pavyzdžiui, Berlyne ar Paryžiuje, atrodo neblogai. Neteko sutikti narkotikų prekeivių, įtaisytos stebėjimo kameros. Panašų įspūdį susidarė ir Nacionalinės nusikaltimų prevencijos tarybos tyrimą šiame rajone vykdžiusios apklausėjos: jos ignoravo griežtus nurodymus dėl saugumo ir čia grėsmės nejuto.

“Pažeidžiamos zonos” nėra tokios vietos, į kurias vengtų užsukti policija ar kitos pagalbos tarnybos – jos susiduria su kitokiomis problemomis.

Tenstos gyventojai skundžiasi valstybinių įstaigų ir gydytojų trūkumu, čia nėra policijos nuovados, trūksta vietų apsipirkti. Dėl rajono reputacijos čia neskuba kurtis nei smulkūs verslininkai, nei stambesni verslai.

Išpuolis Stokholmo centre

Smurtas ir nesaugumas čia irgi nėra išgalvoti: minėta apklausa parodė, kad “pažeidžiamų zonų” gyventojai su nusikalstamumu susiduria dažniau nei kitų Švedijos rajonų žmonės.

Mokytojai dažnai susiduria su smurtu mokyklose, juntama gaujų veikla.

Dėl to 55 procentai moterų ir 24 procentai vyrų “pažeidžiamose zonose” teigia nesijaučiantys saugūs, o kituose rajonuose dėl savo saugumo nuogąstauja 27 procentai moterų ir 8 procentai vyrų. Po 19 val. vakaro Tenstoje bevaikštant moteris išvysi retai.

Tokią atmosferą galima sieti su ekonomine rajono situacija. Nedarbo lygis “getuose” žymiai didesnis, čia nuo 40 iki 67 procentų, priklausomai nuo rajono, uždirba mažiau nei 100 tūkstančių Švedijos kronų per metus.

Tai integravimo nesėkmė. Kaip rodo oficialūs duomenys, nuo 50 iki 60 procentų “pažeidžiamų zonų” gyventojų yra imigrantai ar jų vaikai, o visoje šalyje tokių yra tik 17 procentų.

Švedijos vyriausybė bandė įtraukti “getų” gyventojus į darbo rinką, pavyzdžiui, skyrė darbdaviams subsidijas, tačiau dažniausiai atvykėliai netekdavo darbo pasibaigus subsidijavimo laikotarpiui, tad vyriausybė dažnai problemas mėgina užkamšyti pinigais.

Bandoma pagerinti situaciją mokyklose, bet statistika rodo, kad 40 procentų jaunuolių “pažeidžiamose zonose” mokyklos nebaigia.

Nenuostabu, jog “getų” jaunuoliai atsiduria gaujose. Nors Tenstoje aiški segregacija (neišvysi kurdų somaliečių kavinėje ir atvirkščiai), šiuolaikinės Švedijos gaujos yra stulbinamai daugiatautės.

Naujoji karta yra žiauresnė nei ankstesnės. Rostami, iranietis pabėgėlis, anksčiau gyvenęs geto tipo vietovėje Göteborge ir dirbęs policininku, o vėliau tapęs mokslininku, žurnalistui sakė, kad pastaraisiais metais kova tarp naujosios kartos gangsterių sukėlė sumaištį tarp tradicinių mafijų – rusų, italų, bosnių.

“Jie nenumatė naujosios kartos. Tai kultūrinis poslinkis: jaunuoliai kalba smurto kalba. Jiems nerūpi, kad gali žūti rytoj ar kitą savaitę”, – sakė Rostami.

Gaujų tarpusavio karai yra naujas reiškinys, policininkams ir mokslininkams jį paaiškinti sunku. Tačiau visi jie tvirtina, kad pastaroji imigracijos banga su tuo nesusijusi: naujieji atvykėliai nespėjo integruotis į gaujų kultūrą.

Nors tyrimai rodo, kad “pažeidžiamose zonose”  padėtis kiek gerėja: truputį mažesnis nusikalstamumas, didesnis saugumo jausmas, gyventojų perspektyvos prastėja.

Ilgą laiką prastos reputacijos rajonai imigrantams buvo vartai į likusią Švediją: žmonės čia sulaukdavo saviškių palaikymo, išmokdavo kalbą, susirasdavo darbą ir po kelerių metų išvykdavo į kitą vietą, o jų vietą užimdavo nauji imigrantai. Dabar žmonės čia įstringa. Daugelis dėl to kaltina Švedijos nekilnojamojo turto rinką. Išsinuomoti butą Stokholme ar kuriame kitame dideliame mieste gali būti beveik neįmanoma, jau nekalbant apie pirkimą. Kad persikeltumei, reikia didelių ir stabilių pajamų.

Demokratų partijos lyderis Jimmie Akessonas

Viena didžiausių problemų – netinkama kontrolė. Nepaisant per ketverius metus pagerėjusio saugumo suvokimo, nėra pakankamai pareigūnų, kurie galėtų sumažinti organizuoto nusikalstamumo apimtis.

“Pažeidžiamose zonose” policija ir teismais dažnai nepasitikima, nes jie laikomi per švelniais: gaujų nariai greitai paleidžiami, kalėjimuose trūksta vietos, tad gangsteriai ir toliau gali terorizuoti rajonus.

Daugiau vietų kalėjimuose ir griežtesnė deportavimo politika būtų naudingas dalykas. Deportuoti smarkiai šalies taisyklėms nusižengusius žmones nėra blogai.

Jau ne tik nacionalistai siūlo žengti toliau ir atsižvelgti į kaimyninės Danijos, pagarsėjusios kontroversišku getų įstatymu, siekiančiu asimiliuoti imigrantus, pavyzdį.

Ahmedas Abdirahmanas, 32-ejų integracijos politikos ekspertas, gimė Somalyje ir gyvena Tenstoje. Jis įsitikinęs, kad imigrantų vietovės, kuriose daugiau vaikų ir jaunimo, “kuria Švedijos ateitį”:

“Mes esame naujoji karta, ir mums tai reiškia buvimą švedais: norime būti politinio pokalbio dalimi”.

Tad net ir sugriežtinus imigraciją, Švedijai visos problemos išspręsti nepavyks. Šalis ilgai gyveno su palaimingu jausmu, kad turtinga ir tolerantiška visuomenė gali išspręsti visas bėdas. Dabar plinta jausmas, jog šalies socialinė ir teisėsaugos infrastruktūra yra perkrauta dėl daugybės atvykstančių imigrantų, o reikia laiko integruoti dar anksčiau atvykusius.

Bet šiuo atveju laikas nėra geriausias gydytojas: ankstesnių kartų imigrantų ir jų vaikų problemos jau pernelyg ilgai buvo sušluojamos po kilimėliu.

Dabar reikia aiškaus suvokimo, kur slypi problemos. Po 10 ar 15 metų šiame rajone gali nebelikti jokių “pažeidžiamų zonų”, bet svajonė taps tikrove tik tuo atveju, jei bus mokomasi ir dedamos nuolatinės pastangos.

Į problemą turi atsižvelgti ir likusi Švedijos visuomenė: bėda slypi ne pabėgėlių bangoje, o ilgai trunkančioje netinkamoje integracijos politikoje. Savo socialine politika besididžiuojančiai Švedijai reikėtų nuryti šią karčią piliulę – geriau vėliau nei niekada.

Parengta pagal “Bloomberg”.

Kas lemia atvykėlių integracijos problemas Švedijoje?
sfgdfg
  • .
    To Top