Skelbiame dviejų autorių įspūdžius ir nuotykius Danijoje. Įdomaus skaitymo!
Nauji drabužiai
Neringa Abrutytė
Gyvenu šaly, kur atsirado nuogi karaliaus drabužiai. Odensėj, H.Ch. Anderseno tėviškėj, jo muziejuj, mačiau kruopščiai paties Anderseno išsiuvinėtą piniginę: jis kažką irgi kantriai siūdavo ir siuvinėdavo, ir kadangi tais laikais nebuvo siuvimo technikos, aš baisiai stebiuosi jo kruopštumu ir kantrybe, ką jau kalbėti apie aštuoniolika tomų dienoraščių, kuriuose kaskart kryželiu pažymėtas netgi kiekvienas pasimasturbavimas, o šalia to – kokia nors pastabėlė, pvz., „kaip nepatogu”, arba „geismingi jausmai”… Tačiau ar danai turi didesnę legendą nei šis tariamas karaliaus sūnus, užaugintas provincijos kaime, bet išėjęs laimės ieškoti į Kopenhagą, į karaliaus dvarą? Tada buvo sukurti nauji karaliaus drabužiai, bet ir dabar Danijos karalystėje mažai kas, nors ir nesu karalienė, drįsta pasakyti ar paklausti, iš kur gavau tokius, individualiai sugulusius ant mano nuo gero ir laimingo gyvenimo nokstančio kūno. Ne, aš visai nestorėju, ir nėra pavojaus, kad netilpsiu į tas pačias kelnes, sijonus kitais metais, dar kitais. Ir gal tik senatvėje mano oda stangriai aptrauks mano kaulus. Patetiškai tariant, tik mirtis ją nuvilks. Kam ta mirtis, kam tie kaulai, kam tas parulskis.
Marta man parodė, kaip naudotis siuvimo mašina, kaip įkišti siūlą, ištraukti, sumazgyti baisius galus, sukirpti medžiagą. Prie mano plastmasinio balto „Singerio” su penkių metų garantija, o ta garantija daro pačių įvairiausių zigzagų. Kai ėmiausi siuvimo (hmm, meno), ėmiau klaidingai manyti, kad tik aš vienintelė esu laisva beribės fantazijos nukamuota siuvėja arba dizainerė, kol kas aš neturiu savo siuvėjų, todėl esu ir ta, ir ta. Iki šiol aš net neįsivaizdavau, kad drabužiui sukurti gali reikti staigaus fantastiško įkvėpimo, maniau, kad šia prasme tik poetas yra privilegijuotas. Nors tiesa ir ta, kad poetui (žodžio meistrui) daug lengviau ir paprasčiau pavirsti rūbų dizaineriu, netgi atvirkščiai, dizaineriui poetu. Kas siūna, žino, kokios kantrybės reikia. Aš neturiu jos, todėl įsivaizduoju, kad mano ranką ir pirštus valdo prigimtinis talentas. Ir nebijau žirklėmis raižyt apybrangių medžiagų, nes jos yra mano, dar ne klientų. Taip, didžiąją mano siuvinio žavesio dalį sukuria medžiaga, spalvos, taip bent buvo iš pradžių. Kaip išprotėjusi vaikščiodavau po medžiagų parduotuves, ir mane kamuodavo įkvėpimas siūti sijonus, sijonus, sijonus. Tik vėliau atėjo Kelnės. Nes aš niekad neprasidėjau su brėžiniais, dar nė karto nepabandžiau pasidaryti iškarpas (gal vėliau tą ir darysiu, o gal ir ne) pagal kokią nors Burdą, juo labiau nematavau savo kūno. Mano iškarpos – mano seni drabužiai. Kartais nė tie. Rizikuoju iš akies. Rizika pasisiūti per mažą – tikras siuvimo įniršis. Siūti greitai, beprotiškai. Visos grindys aplipusios siūlgaliais, skiautėmis. Man greitai nusibosta, darau vyno pertrauką, dar labiau rizikuoju. Pretenduodama į haute couture galų gale baigiu ir… pirmą kartą matuojuosi sijoną apspurusiais kraštais, žydrą su gausybės džinsinių kišenių atspaudais, tokia medžiaga, medžiagos raštas. Sijonas man puikiai tinka, su užtrauktuku priekyje, įsiūtu, beje, iš išorės, ne iš vidaus. Man tai pavyko padaryti gana grakščiai. Ačiū Dievui, ne street-artas! Nors ir pavariau spontaniškai, neatrodo, kad bet kaip. Tokia sėkme, kaip ir visi menininkai iš Dievo malonės, aš didžiuojuosi. Kai kas bandė, nors ir nenorėdamas man nieko blogo, sutrikdyti mano laisvę. Tai tas, susijęs su verslu ir pinigais, su tam tikrais standartais ir dydžiais, netgi su masiniu skoniu. Man patinka siūti tiktai pagal savo dydį, žodžiu, man patinka daryti pagal save ir savo medžiagas. Bet kaip buvo viskas nuo pradžių?
Pradėjau labiau domėtis ir dairytis po įvairiausias drabužių parduotuves: nuo secondhando (jų irgi yra pora rūšių: liuksusinis secondhandas su stilingais retro rūbais ir bažnytinis-labdarinis už beveik lietuviškas secondhando kainas, daniškai Kirkens Korshaer), iki Magasin (pati brangiausia ir prašmatniausia Danijoj parduotuvė). Staiga ėmiau suprasti (bent jau tada, o šventojo naivumo didybe!), kad mažai kas kuria tokį originalų ir laisvą rūbų dizainą kaip mano. Todėl įsidrąsindavau pasigirti, kad ir pati siuvu. Tada shopo savininkas iškart netenka vilties, kad iš jo ką nors nusipirksiu. Mano drabužiai atrodydavo kur kas įdomesni.
Naturlivis, arba drugelis
Taip sykį bevaikštinėdama užsukau į nedidukę parduotuvėlę, kurios vitrinoje ant begalvių manekenų korpusų kabalavo kažkokie lopiniuotų audinių sijonai, apjuosti skiaučių diržais. Varinė iškaba su išpjaustytomis raidėmisNaturlivis ir liepsningo kanapės lapo simboliais virš balsio i reiškia kažką iš natūralių produktų pagaminta. Bent jau Kopenhagoj gali daug kur aptikti ekologinį kirpėjo saloną, ekologinę vaistinę, dabar – ne ypač stilingi ekologiniai rūbai. Užėjusi giliau į gaudžiantį nuo siuvimo parduotuvės vidų matau: švarkai, krentantys ant pakabų pečių nelyg maišai, kelnės su plačiais klynais, sijonai tyčia apspurusiais kraštais ir t.t. Supratau, kad nieko čia nenusipirkčiau, nebent trusikus (prašyčiau kalbos redaktorių neištaisyti į „kelnaites”) ir kojines, o gal nė jų, nes čia pernelyg brangūs (vėliau man pavyko jų nusipirkti pigiai, kai susidraugavau su parduotuvės kompanija). Bet man patiko svaigi parduotuvės atmosfera. Jauna mergina dūzgė siuvamąja, o labai mažo ūgio trolis ilgais baltais plaukais karpė medžiagą. Pirma mergina, paskui ir jis paklausė, ar man reikia pagalbos. Aš, aišku, atsisakiau pagalbos, nes neketinau nieko pirkti, bet spėjau pasigirti, kad ir aš siuvu. A, so, tada jūs tikrai nieko nepirksit, konstatavo trolis. Man patiko. Prasidėjo šnekos prie kavos puodelio. Jie siuva išskirtinai tik iš kanapės audinio, kurio pigiai atsiveža iš Afganistano, Kinijos. Pasigirsta pasiūlymas bendradarbiauti, ir kitą dieną jau atvarau su savo šedevrais, pora įstabių sijonų, ne, trim, vienu šviesiai žaliu, ką tik prasiskleidusių pavasario lapų žalumo, džinsiniu vilkėjau. Kadangi jie buvo sužavėti mano siuviniais, trolis, senas hipis, kažkada žvaigždė, vokiškos grupės „Rio reiser” lyderis Džonas, nieko negalvodamas atkirpo du metrus kanapinės medžiagos, grubios, ją reikės išvirti 90 laipsnių temperatūroj, sako, kad suminkštėtų, ta perspektyva pasiūti iš medžiagos be spalvų, gana trapios, medžiagos, kuri tinka maišams… Ne, tai mane nelabai viliojo. Bet aš sutikau, nes per daug pasitikėjau savo fantazija, galų gale vis tiek ką nors sugalvosiu, kažkas iš to išeis, gal imsiu tapyti ant rūbų nusipirkusi dažų, skirtų tekstilei, aišku, tik ne siuvinėjimas, to betrūko… Aš sutikau, nes galų gale suradau kažką nauja, ko norėčiau išmokti iš „profų”, nors, tiesa, jau po trijų dienų supratau, kad jie, ir buvusi muzikos žvaigždė, ir Luiza, toks merginos vardas, tokie profai, kaip ir aš, karpo be jokios iškarpos, siuva apykreivėm siūlėm, bet klientai turbūt mano, kad taip turi būti. O gal taip ir turi būti, nes juk tai hipiškas gatvės menas! Wouw!
Aš išverdu medžiagą, ją išpučia natūralus lauko vėjas. Tas audinys skleidžia gausybę kanapinių dulkių, man dingojas, kad aš įtraukiu į savo šnerves gryną šviežią žolę, svaigstu svaigstu, bet dar nežinau, ką galėčiau pasiūti. Tačiau sykį minant dviratį man šauna į galvą oda – tai juk irgi natūralu, šimtaprocentinis nuobodus natūralumas. Dėl viso pikto paklausiau Džono. Sako, kad galiu galiu, ir dažyti galiu, nors ir abejoju tų dažų natūralumu. Gerai.
Susirandu urminę visokių odų ir kailių prekyvietę pačiame Kopenhagos centre. Visokios atraižos ir gyvūnėlių (ne žiurkių) uodegos prikelia drugelį. Uodega – pailgas drugelio pilvas, dvi odos atraižos atsitiktinai primena sparnus. Sudedu drugelį. Galų gale jis dar labiau prisikelia ant sijono, kanapinio, bus kanapių prisiuostęs drugelis, hm hm… Siūlų zigzagais pakyla drugelio sparnai, nusidriekia ūsų siūlė, dvi ūsų siūlės, kažkokio žvėriūkščio uodega transformuojasi į kirmėlinį drugelio kūną… Aš parodau Džonui. Džonas kartoja savo gimtąja kalba es gefält mir, es gefält mir… Bet paskui netikėtai man pasiūlo prisiūti drugeliui akis ir atneša maišelį dirbtinių įvairiaspalvių skylėtų perlų… Bandau pajuokauti, kad drugelis yra blind, aklas. Kadangi drugelio aklumas Džono neįtikina, įrodinėju, kad iš tikrųjų drugių akys būna paslėptos. Ar jis kada nors matė drugelio akis? Po velnių? Ar jis, prisirūkęs marihuanos, pats neišverčia savo akių į vidinę veido pusę? Nu liaukis, Džonai, sakau, kokio tu nori realizmo? Be to, Džonas patarė išsiūti dvigubus ūsus drugeliui, kad atrodytų ryškiau. Džonas – blizgutininkas. Man nepatinka visokie blizgalai. Argi jūsų profilis – ne šimtaprocentinis natūralumas? Gerai. Kažkas man pradeda nebepatikti. Man reikia laisvės. Aš noriu, kad mano odinis drugys turėtų teisę rūkyti žolę, t.y. paslėpti savo akis, nereikia, kad nurodinėtų tokie patys profai kaip ir aš… Nors ten aš suradau tikrai gerą kompaniją, bet tegul nemano, kad aš noriu, mirtinai noriu siūti dėl pinigų. Tiek to.
Kelnės
Jau ketinau grąžinti jiems tą likusį gabalą hampo, kai staiga mane aplankė įkvėpimas. Staiga atėjo ne sijonas, o kelnės. Aš nežinojau, kaip siūti kelnes, galvoj turėjau tik tam tikrą jų vaizdą. Net nelabai žinojau, kaip iškirpti kelnių detales, pvz., klyną. Be to, tą akimirką užsigeidžiau pasiūti greitai, jei ne žaibiškai. Man buvo tas pat, ar sugadinsiuNaturlivis medžiagą, man buvo nusispjaut. Vis tiek jos pigiai prisiperka iš tam tikrų šalių, ir aš galiu pakišti keletą kronų, nors, aišku, neimtų, vis tiek nebenoriu su jais susidėti „verslo reikalais”… Hmm. Aš puoliau tiesti medžiagą ant plataus stalo, nusimoviau stangriai prie klubų prikibusius džinsus, juos uždėjau ant medžiagos, lyg tai būtų iškarpa, ir ėmiau greitai iš akies kirpti „kelnių formą” per dvi audinio puses iš karto, iš karto dvigubą audinį! Bravo. Aš nekreipiau dėmesio, ar viena klešnė yra platesnė, aš rizikavau, kad išvis neįkišiu kojos. Bet man buvo įdomu. Netrukus ėmiau tratėti mašina. Išverčiau kelnes į gerąją pusę. Pasimatavau. Viena koja siaurai aptempta, gana erotiškai, kita klešnė ganėtinai plati, klynas išėjo tarsi graikų tautinis vyrų rūbas, nors imk ir šok sirtakį, paskui aš jau kiek atidžiau prisiuvau juosmenį, diržą iš tos pačios kanapės. Buvau pritrenkta, nes niekur dar nemačiau tokių kelnių.
Be to, siūdama kelnes patyriau įdomų dalyką: man absoliučiai tapo aišku, kaip siūti, kirpti tikras, t.y. klasikines, kelnes su klynu, užtrauktuku, juosmeniu. O iš kur galėjau žinoti, juk nemokė manęs nei senelė, nei motina, nei kokia nors siuvimo mokykla ar kursai.
* * *
Mano svajonė dabar pasiūti tobulą juodą fraką. Kai pamatau, kaip grakščiai siuva kregždės prieš lietų beveik pažeme savo juodais smokingais, netenku žado: turiu ir aš taip išmokti siūti! Teks pasidaryti tikslias iškarpas, ir teks, matyt, išmokti siuvėjo kantrybės. Oi vija pinavija! Kad dangiškasis Tėvas aprengtų mane kaip leliją…
P.S. Beje, Džonas iki šiol prisispyręs reikalauja, kad prisiūčiau drugeliui akis. Tegul siuva pats.
Laima Kreivytė
Šiaurės maršrutai: Kopenhaga
Iš drakono nasrų
plūsta Baltijos vandenys. Blykčioja bronzinis nagas.
Aštriabriaunė srovė čaižo erdvę tarytum botagas
ir pavirsta garu
virš fontano taurės.
Atminty ne iš karto užsiveria
spragos,
ir pažįstami debesys ritas virš
Kopenhagos,
iš kairės,
kai žvelgi į pietus.
Tomas Venclova
Kopenhaga man visada buvo poetinis, o ne geografinis terminas. Tomo Venclovos eilėraštis „Ruduo Kopenhagoje” turbūt vienas iš gražiausių (ir įdomiausių nes ką šiandien reiškia grožis?) eilėraščių XX a. lietuvių poezijoje. Be to, Kopenhagoje jau kelinti metai gyvena Neringa Abrutytė ar to maža, kad vaizduotė apgaubtų šį šiaurietišką miestą ypatinga poetine aura? O dar garsioji Danijos trijulė Andersenas, Kierkegaardas ir Undinėlė… Važiavau aplankyti Danijos muziejų ir galerijų (ypač „Krebsen”, kur eksponuojama lietuvių menininkų „Sleipnir” stipendininkų paroda), bet neišvengiamai ieškojau ir kitų ženklų, atminty rūšiuodama gatvių ir kavinių pavadinimus: „Ziraf”, „Masken”, Brydes alle…
Kopenhaga pasirodė ne tokia šiaurietiška kaip Helsinkis ir Stokholmas (taip ir yra užtenka pažvelgti į žemėlapį arba tūkstančius dviračių gatvėse). Net ir menas labiau „laukinis” nei „kambarinis”. Muziejus irgi turi būti apvažiuojamas dviračiu ar bent jau tinkamas savaitgalio iškylai su šeima ir draugais. Būtent tokia ir yra Louisiana, apsupta vieno iš gražiausių pasaulyje skulptūrų parko. Modernus muziejaus pastatas ant jūros pakrantės su ant horizonto besiilsinčia Henry Mooreo skulptūra ir kitais modernizmo klasikų šedevrais. Pasijunti patekęs ne, ne į Anderseno pasaką veikiau į dailės istorijos albumą su kokybiškomis iliustracijomis ir konservatyvoku dizainu.
Louisianos modernaus meno muziejus nebando būti šiuolaikišku Baltijos regiono naujojo meno švyturiu kaip Kiasma ir nemasina visų norinčiųjų pamatyti geriausius modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinius kaip „Moderna Museet”. Rimtos ir gerai parengtos garsių menininkų parodos čia vyksta ilgai kad net labiausiai darbuose pakendę žmonės pagaliau susiruoštų sėsti į traukinį ir pavažiuoti pusvalandį Elsinoro (kur stovi Hamleto pilis) link. Nuo balandžio iki rugsėjo Louisianoje vyksta žymaus danų architekto Jørno Utzono (g. 1918) paroda. Jei ir nesate įsidėmėję šio vardo, tikrai žinote Utzono sukurtus Sidnėjaus operos rūmus, primenančius burlaivį.
Architektų galia valdyti kolektyvinę vaizduotę pasireiškia ne tik įspūdingomis formomis, bet ir tiesioginiu fiziniu poveikiu. Utzono darbų ekspozicija suteikia galimybę pažvelgti į architekto darbus ir iš išorės, ir iš vidaus. Čia eksponuojami pastatų brėžiniai, maketai, fotografijos, rodomi filmai ir animuotos trijų dimensijų projekcijos. Buvau Sidnėjaus operos viduje ir stebėjau ją iš paukščio skrydžio. Bet įdomiausi ne virtualūs efektai ir didingi rakursai, bet architekto minties eiga. Matome daugybę piešinių, kur vaizduojamas skrendančio paukščio sparnas panašu, kad operos pastato konstrukciją įkvėpė visai ne burinis laivas.
Utzono kūryba pristatyta tikrai išsamiai nuo garsiausių darbų (be Sidnėjaus operos Kuveito nacionalinė asamblėja, bažnyčia Bagsværde, namų kompleksai įvairiose šalyse) iki nerealizuotų projektų ir baldų dizaino. Ši paroda itin tinka Louisianai, kur gamta ir menas, vidinės ir išorinės erdvės organiškai jungiasi į visumą. Ekspozicijų sales jungia stikliniai koridoriai, einantys per skulptūrų parką. Bet kada gali išeiti į lauką, pasivaikščioti, išgerti kavos ir vėl sugrįžti. Peizažas neatskiriama muziejaus dalis, suteikianti čia eksponuojamiems darbams tobulą akustiką. Ankstyvųjų modernistų skulptūros eksponuojamos arčiau muziejaus, o XX a. pabaigos menininkų instaliaciniai kūriniai įsikūrė specialiai parinktose vietose pamiškėje ir jūros pakrantėje. Įspūdingai atrodo trys Richardo Serra surūdijusio plieno plokštumos jūros artumas konkretizuoja abstraktų menininko mąstymą ir paverčia metaforomis. Čia atsidūręs bet koks kūrinys taps panašus į sudužusio laivo liekaną socialinės kritikos kupini darbai čia praranda savo geluonį ir netikėtai įgauna romantiškumo bruožų. Tačiau šiaurietiška romantika rūsti kaip ta Elsinoro pilis. Kiekvienas, atsidūręs jūros puolamoj tvirtovėj, gali tapti Hamletu. Turbūt geresnio egzistencinio fono Giacometti skulptūroms už Louisianą ir nerastum jo ilgakojai „liepsnojantys” žmonės turi atskirą muziejaus salę ir atrodo daug tikresni už daugelį juos apžiūrinėjančių lankytojų.
Grįždama iš Louisianos į Kopenhagą pagalvojau, kad ši erdvė palanki ne tik poezijai ir egzistencinėms dramoms. Geriausia čia tyrinėti pačią erdvę „erdvės poetiką”, kaip pasakytų Bachelardas. Tačiau tai tik saldi apgaulė, nes aplinkinė erdvė jau seniai sukultūrinta, nufilmuota, nupiešta ir užrašyta. Nenuostabu, kad būtent danai sugalvojo kino „Dogmą” bandydami nubraukti iliuzijos rūką nuo šiaurietiškos pakrantės. Gaivus „pirmasis žvilgsnis” iš tiesų seka nematomą kultūros žemėlapį, dėliodamas paukščiukus ant atpažintų objektų. Jau žinau, kad „barokinę architektūrą pavaduoja ertmė”, o keliaudamas „įviju bokštu” aukštyn „tarsi užputi žvakę” (Tomas Venclova). Tas įvijas bažnyčios bokštas ir yra Kopenhagos šerdis ne todėl, kad aukštai iškilęs, o kad vidus ir išorė čia tarsi susikeitė vietomis.
„Krebsen” galerija pačiame senamiesčio centre irgi savaip nereali, primenanti didelį medinį miestietišką namą. Dviejuose galerijos aukštuose eksponuojami lietuvių dailininkų darbai ir atrodo kaip namie. Iš daugybės atsivežtų grafikos, tapybos ir tekstilės darbų Vilmantas Marcinkevičius ir Neringa Žukauskaitė turėjo atrinkti tik po kelis, mažesnius, nes kitaip būtų sugriuvusi ekspozicija (gal net galerija jei vidaus erdvės Danijoje taip lengvai pereina į išorę?). Eglė ir Ieva Babilaitės, Egmontas Bžeskas, Eimantas Ludavičius, V. Marcinkevičius, Karina Matiukienė, Vytautas Tomaševičius ir N. Žukauskaitė sudaro savotišką „nieko bendra neturinčiųjų bendriją” (Alphonso Lingis), kurios nariai, gavę „Sleipnir” stipendiją, viešėjo Šiaurės šalyse ir čia realizavo savo kūrybinius sumanymus.
Čia nerasime šiaurietiškų peizažo ar buities atspindžių, tik kiek santūresnę kūrinių atmosferą. Kažin ar galime tai pavadinti „šiaurietiška dvasia”, nors lietuviai vis dažniau įsivaizduoja esantys Šiaurės, o ne Rytų Europos dalis (Šiaurės Atėnai?). Tačiau geografinių paralelių ir vietos dvasios paieškų nereiktų painioti su turistiniais „tyrimais”, kai savaitę pabuvęs svečioje šalyje menininkas pateikia atsitiktinę medžiagą kaip autentišką žvilgsnį „iš šalies”.
Vilmantas Marcinkevičius vienas ryškiausių Lietuvos tapytojų (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme). Jis ne tik aistringai smaginasi spalvomis ir potėpiais jo tapybos ritualas iš tiesų vyksta tarp dangaus ir pragaro. Atrodo, kad Marcinkevičius ne tapo, o užpuola drobę ir čia pat tveria mitologines figūras. Jos kandžiojasi ir mylisi, kenčia ir džiūgauja ir visos egzistencinės dramos išreiškiamos per kūną. Galingi kūnai pritvinkę pirmykščio gaivalo ir aistros, o jų smegenys džiūsta kažkur už tapybos ribų. Vis dėlto „Šiaurės Madona” atrodo tarsi apšviesta šaltos mėnesienos ir šventumas čia tam tikra prasme tampa „nekūniškumu”.
Vytauto Tomaševičiaus tapyba taip pat nurodo mitologinį ciklišką ir pasikartojantį laiką. Nors jo paveiksluose gausu istorinių citatų (neretai iš senovės Egipto), tačiau tai nėra bandymas archeologiškai rekonstruoti „prarastą laiką”. Tapyba čia yra mąstymas vaizdais, todėl taip svarbu pasitelkti skirtingus rašmenis ir plastinius kodus. Scenografo patirtį išduoda kelios viena nuo kitos atskirtos erdvės ir dideli it kaukės veidai.
Neringa Žukauskaitė kuria tokią grafiką, kurią norėtųsi apibūdinti kaip „vaizdo ekologiją”. Jos medžio raižiniai kartais primena pačios gamtos „grafiką” iš medžio rievių ir nusilupusios rievės. Tačiau paveiksluose klajojantys pasakiški laibakojai gyvūnai ar keistos būtybės („Mūzos”) atskleidžia, kad šis gamtos pasaulis yra ne natūros studijų, o menininkės fantazijos vaisius. Neringai artima Rytų estetika čia svarbus ne tik linijos išraiškingumas ir figūros siluetas, bet ir tuščias lapo plotas. Jos grafikoje susijungia džiovintų žiedlapių trapumas ir sniego minkštumas.
Karina Matiukienė viena iš tų jaunų menininkių, kurių energinga veikla paskatino lietuviškosios tekstilės atgimimą. Veltinio technika leidžia suvaldyti dideles architektūrines erdves kurti ne paprastus „dekoratyvinius akcentus”, o tekstilines instaliacijas, konceptualius objektus, tiesiog „situacijas”. Matiukienė viena iš pirmųjų išnešė savo ryškiaspalvius, mitologinių ženklų ir simbolių kupinus veltinius į miesto gatves. Vienoje iš pagrindinių Vilniaus senamiesčio gatvių ant istorinio pastato sienos kabėjo dideli menininkės darbai taip interjero menas tapo eksterjero menu, privatumą ir jaukumą simbolizuojantis kilimas viešu kreipimusi.
Panašiai į miesto erdvę mėgsta įsiterpti ir juvelyras Eimantas Ludavičius visi, einantys Pilies gatve Vilniuje, pastebi iš arbatinės sienos išaugusius išradingai dekoruotus arbatinukus. Ludavičius ne tik perkelia buitinius objektus į netradicinę aplinką, bet ir ironizuoja vartotojišką logiką. Kita vertus, jis nepamiršta „būti gražus”. Jo nerūdijančio plieno pieva stebina netikėta organinės ir neorganinės medžiagos derme. Plieno lakštas su išpjautais augalų siluetais atrodo kaip monumentalus herbariumas, kuriame džiovintos žolės įgauna amžinybės spindesį.
Egmontas Bžeskas taip pat tyrinėja kultūros ir natūros priešpriešas. Tiksliau bando sukultūrinti pirmykščius gaivalus. Stilizuotus olų piešinius primenantys archajiški žmonių siluetai padengti silikonu, kuris ne tik konservuoja, bet ir nurodo į šiuolaikinę „grožio industriją”. Archajiškumo ir dirbtinumo dermę sustiprina ryškios spalvos: raudona, geltona, juoda. Bžeskas kuria savotišką kūno dekoravimo paveiksle ritualą todėl nenuostabu, kad kartais menininkas naudojasi ne tik nupieštais, bet ir gyvais modeliais. Tapyba ant kūno ir kūnu jam yra pirmykštės vaizduotės pratęsimas visuotinio stebėjimo laikais.
Seserys dvynės Eglė ir Ieva Babilaitės dirba įvairiose meno srityse, įdomiai išnaudodamos fotografiją ir madą. Savo darbuose jos drąsiai peržengia specialybės ribas. Net Ievos šrifto kompozicija labiau primena spygliuotą vielą, o ne tekstą. Tačiau brautis pro aštrią raidžių užtvarą įdomu. Eglės mėlynas kilimas-rožė turbūt yra kilęs iš ledo gėlių šeimos kaip kontrastas krauju trykštančios saulės spinduliams. Įdomu, kad būdamos tokios panašios, jos kartu yra visiškai skirtingos kaip ir visa čia pristatoma „nieko bendra neturinčiųjų bendrija”.
Ar dėl šios parodos, ar dėl sutiktų lietuvių Kopenhaga man pasirodė labai artima „sklidina juosvo tėviškės prieskonio”. Per tris dienas Tomo Venclovos sintaksės sienos ir metaforų vartai prisipildė kasdienybės triukšmo, o poezija gyvybės. Ir visai ne perkeltine prasme: paskutinę dieną prieš man išvykstant Neringa Abrutytė pagimdė dukrelę Adą Kopenhagoje pavasaris.
šaltinis: 7 Meno Dienos
