Vietiniai vakarinės Švedijos Kalv miestelio gyventojai vadina Sameh al – Saghir, jo mamą ir brolį ”sėkminga šeima”, bet kai šie pabėgėliai pirmąkart atvyko į šalį iš Sirijos, šeima nebuvo rami, nes girdėjo daug istorijų apie nepasisekusius prieglobsčio ieškančių gyvenimus čia.
Šeimai buvo pasakyta, kad darbą rasti bus sunku, taip pat nelengva gauti būstą ir išmokti kalbą ar kad prašymas suteikti prieglobstį gali užtrukti.
Tautiečių žodžiai skambėjo bauginančiai, taigi dvidešimtmetis Sameh sako nustojęs bendrauti su pabėgėliais: ,,Nustojome kalbėti su kitais pabėgėliais, bandėme išvengti tokio negatyvo – jautėmės išsigandę. Bandžiau susipažinti su švedais, nes norėjau padrasinimo.”
Palikus nusiaubtą karo šalį, kurioje penkis metus liejamas kraujas, suprantama, kad Sameh jautė pozityvumo trūkumą. Jis šiltai buvo sutiktas švedų šeimos, kurią ėmė lankyti reguliariai ir kai Sameh šeima persikėlė į kitą vietą mieste, juos taip pat ten sutiko šiltai.
,,Su mumis buvo elgiamasi maloniai, bet vis dar nieko nežinojome apie naująją šalį ar aplinką” – sako Sameh. – ,,Mes nieko čia neturėjome, buvome tik trise: aš, brolis ir mama.”
Bet naujiesiems kaimynams šeima nebuvo tiesiog paprasti pabėgėliai iš tolimos šalies. Jie buvo ,,sėkminga šeima”, kuri keliavo per visą Europą ir buvo pasiryžę kažką nuveikti gyvendami naują gyvenimą. Vietiniai padėjo šeimai išmokti švedų kalbą, visi trys gavo darbo vietas mokykloje, nes mokėjo anglų kalbą.
,,Visi sunkumai ir negatyvumas pavirto į džiaugsmą.” – sako Sameh.
Sameh dabar darbe prižiūri mažamečius vaikus ir vadovauja aktyviam laisvalaikiui – stovyklavimui, šokiams ir žygiams.
,,Labai myliu savo darbą. Net mano kontaktinis asmuo iš migracijos ofiso sakė, kad vaikams patinka žaisti su manimi – nežinau kaip jie apie tai sužino!” – juokiasi jis – ,,geriausias jausmas yra kai pamatau mokyklos vaikus bėgančius link manęs kiekvieną rytą. Negaliu apibūdinti savo laimės.”
Sameh ir jo šeima tęsia Švedų kalbos kursus dirbdami ir tikisi patekti į universitetą čia – kai vaikinas paliko Siriją, studijavo Damasko universitete, antrame teisės kurse.
Jam taip pat patinka sportas: kai atvyko į pabėgėlių stovyklą, broliai pasakė darbuotojams apie savo meilę futbolui ir jie buvo nukreipti į vietinį futbolo klubą. Iš pradžių treniravosi retai, bet vėliau tapo klubo nariais, žeidžia vietinėje lygoje.
,,Yra didelis skirtumas futbole palyginus su Sirija, čia jiems labiau rūpi žaidėjas ir sekami žmogaus poreikiai – treniravimas Švedijoje atrodo veiksmingesnis. Pirmąkart žaidžiant sugebėjau įmušti įvartį, bet žaidimą pralaimėjome. Vis dėl to turime fanų, kurie mus palaiko.”
Sameh ir jo komanda
Sameh sutiko atvirai ,,the Local” žurnalistams atsakyti į kelis klausimus apie savo gyvenimą Sirijoje.
Jei šiandien karas Sirijoje baigtųsi, ar grįžtum atgal?
Žinoma, grįžčiau – vis dar ilgiuosi gimtinės, bet nenorėčiau paleisti ir Švedijos. Iš tiesų, Švedija suteikia daugiau galimybių ne taip kaip Sirija. Šios šalies gyventojai manimi rūpinasi ir palaiko daugiau nei tai įmanoma Sirijoje, to nepamiršiu ir visad jausiu priklausomybę ir prisirišimą prie Švedijos. Šiauriečiai nusipelno mano meilės ir pagarbos.
Ar matai save kaip švedą gyvenime?
Taip, žinoma.
Ką tau reiškia Švedija?
Švedija yra mano ateitis.
Jei turėtum seserį, kaip reaguotum jei ji rengtųsi ir elgtųsi kaip vietinės merginos?
Jei ji norėtų gyventi kaip švedė ir bendrauti su vaikinais mokykloje ar universitete, tai būtų jos pasirinkimas. Kiekvienas turėtų būti laivas ir atsakingas už save. Niekas niekada neturėtų drausti žmogui rinktis.
Stovykloje matėme kelis vyrus, kurie neleidžia savo žmonoms palikti kambarių ir pietauti restorane – tai neteisinga ir netinka Švedijoje. Darbuotojai stovykloje girdėjo apie tokius nutikimus, susitiko su tais vyrais ir bandė su jais kalbėtis, bet kai kurie žmonės tiesiog nenori klausyti.
Kuo tau patinka Švedija?
Geriausias dalykas – čia visada yra elektros. Dėl karo Sirijoje elektra per dieną dingsta kelioms valandoms. Smagu, kad nesvarbu kur benueitum – žmonės visad stovi tvarkingose eilėse ir viskas veikia.
