Švedija yra viena patraukliausių rinkų lietuviškoms įmonėms dėl patogaus susisiekimo, skaidrios verslo kultūros ir stabilios ekonomikos. Tačiau daugelis įmonių susiduria su sunkumais, nes neįvertina specifinių švediško verslo sistemos ypatumų. Štai pagrindiniai aspektai, kuriuos būtina žinoti norint išvengti klaidų.
Pirmiausia, svarbu suprasti, kad Europos Sąjungos standartai švedams yra tik bazinis lygis. Švedų įmonės ir institucijos daugiausia dėmesio skiria vietinėms taisyklėms, techninėms normoms ir vietinių organizacijų pripažinimui. Jei lietuviška įmonė skelbia, kad atitinka ES standartus, tai švedams reiškia minimalų kokybės lygį. Svarbu parodyti žinias apie specifinius Švedijos reikalavimus ir įsipareigoti jų laikytis.
Kitas svarbus aspektas – „švediškas darbo modelis“, kuris dažnai yra sunkiai suprantamas užsieniečiams. Šioje sistemoje tiek darbuotojai, tiek darbdaviai yra „organizuoti“, tai reiškia, kad darbuotojai paprastai priklauso profsąjungoms, o darbdaviai – darbdavių asociacijoms. Kolektyvinės sutartys reglamentuoja ne tik atlyginimus, bet ir viršvalandžius, atostogas, pensijų draudimą bei kitas naudas. Dažna klaida – bandymas derėtis dėl „minimalaus atlyginimo“, kurio Švedijoje iš esmės nėra. Profsąjungos laikosi nuomonės, kad dirbantis žmogus turi gauti rinkos vidurkį, o žodžiai apie „minimus“ atlyginimus gali būti sutikti su nepasitenkinimu.
Profsąjungos Švedijoje turi stiprias pozicijas rinkoje. Kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, statybose ar transporte, jos reikalauja, kad užsienio įmonės pasirašytų kolektyvinę sutartį, prieš pradedant bet kokius darbus. Nepaisant šios sutarties reikalavimų, įmonė rizikuoja gauti baudas arba net būti pašalinta iš rinkos. Dar svarbiau yra suprasti sutarties turinį ir tinkamai planuoti darbus bei biudžetą.
Mokesčių mokėjimas yra dar viena jautri tema. Lietuviškos įmonės kartais bando pateisinti savo poziciją sakydamos, kad visus mokesčius moka Lietuvoje. Tačiau Švedijoje tai suprantama kaip neskaidrumo ženklas. Šioje šalyje viešpatauja skaidri mokesčių sistema, o darbdavių socialinė atsakomybė yra labai vertinama. Švedai neigiamai žiūri į įmones, kurios vengia mokėti vietinius mokesčius ar naudoja grynuosius pinigus. Tai gali užkirsti kelią bendradarbiavimui ir sukelti pasitikėjimo problemų.
Viešuosiuose pirkimuose taip pat reikia išmanyti vietinius principus. Švedijoje galioja vidutinės kainos taisyklė: aukščiausios ir žemiausios kainos pasiūlymai atmetami per pirmąją atranką. Lietuviškos įmonės dažnai atsiduria tarp atmestų dėl klaidingo supratimo, kad žemiausia kaina yra pranašumas. Toks požiūris švedams kelia įtarimų dėl paslaugų kokybės, darbo saugos ir socialinių garantijų.
Darbo sauga yra dar viena sritis, kur užsienio įmonėms dažnai trūksta pasiruošimo. Švedijoje darbo sauga suvokiama plačiau nei daugelyje kitų šalių. Ji apima ne tik fizinę, bet ir psichologinę darbuotojų gerovę. Darbo saugos pažeidimai gali sukelti didžiules baudas ir ilgalaikes pasekmes įmonei. Darbdaviai turi rūpintis savo darbuotojų sveikata ne tik šiuo momentu, bet ir ateityje.
Galiausiai, greitos sėkmės Švedijoje tikėtis neverta. Švedai siekia ilgalaikio bendradarbiavimo, todėl pasitikėjimas naujais partneriais formuojasi ilgai. Pirmieji užsakymai dažnai ateina tik po metų aktyvaus darbo, skaičiuojant pasiūlymus ir rodant savo patikimumą. Skubėjimas švedų akyse atrodo įtartinai, todėl reikia būti pasirengusiam kantriai ir nuosekliai siekti rezultatų.
Apibendrinant, nors Švedijos rinka yra patraukli ir turi didelį potencialą, ji reikalauja atsakingo pasiruošimo, prisitaikymo prie vietinių taisyklių, skaidrumo ir pagarbos vietinei verslo kultūrai. Tik toks požiūris padės lietuviškoms įmonėms sėkmingai įsitvirtinti ir kurti ilgalaikę partnerystę.
Vaida Strazda
