Europos sąjungos komisija pristatė direktyvą dėl minimalių atlyginimų darbuotojams užtikrinimo. Direktyvos tikslas – apibrėžti minimalių atlyginimų lygį, kurių pakaktų oriam darbuotojo pragyvenimui, nepriklausomai kurioje ES šalyje jis dirbtų. Direktyvos siūlyme, ES nesikiš į kiekvienos šalies minimumo nustatymą, tačiau jo apskaičiavimas turėtų būti adekvatus ir proporcingas pragyvenimo lygiui toje šalyje bei įteisintas įstatymu.
Švedijoje nėra valstybės patvirtinto minimalaus atlyginimo, algų dydį nustato rinkos organizacijos; derybų būdu, profsąjungos ir darbdavių asociacijos. Profsąjungos neturi prievolės atsiskaityti jokiai valstybinei įstaigai ir šalies įstatymai joms suteikia teisę taikyti profsąjungų manymu tinkamas priemones verčiant darbdavius mokėti rinkos nustatytus atlyginimus. Šis ES direktyvos pasiūlymas yra tikras galvos skausmas Švedijos politikams, o labiausiai – profsąjungoms.
Vaida Strazda, Consulté ekonomi & juridik AB vadovė
Direktyvos svarstymo metu Švedijos europarlamentarai pasižymėjo audringomis reakcijomis argumentuodami prieš direktyvą. Įstatymo nustatytas minimumas nubrauktų du šimtus metų skaičiuojančią kolektyvinių sutarčių istoriją ir, anot europarlamentarų, puikiai veikiantį “den svenska modellen” – švedišką darbo modelį. Atlyginimų lygį nustato profsąjungos, be politikų įsikišimo, kas, vertinant skaičius, yra gerokai daugiau nei galėtų būti įstatymu pagrįstas minimalus atlyginimas.
21 iš 27 Europos sąjungos šalių turi nepatenkinamas darbo ir atlygio sąlygas, tai yra, gaudamas minimalų atlyginimą, darbuotojas neužsitikrina normalaus pragyvenimo standarto. Švedai sutinka, jog direktyva teigiamai paveiktų tą 21-ą šalį, tačiau drastiškai mažintų likusių šešių šalių lygius. Švedijos europarlamentarai jaučiasi įspausti į kampą: daugumai ES šalių balsuojant už minimalių atlyginimų įstatymo priėmimą, švedai lieka mažumos pusėje be galimybės paveikti naująją direktyvą.
ES posėdžiuose Švediją atsovaujanti darbo rinkos ministrė Eva Nordmark pateikė tikrai netikėtą akibrokštą Švedijos profsąjungoms prabalsuodama už direktyvą. Tai lygiai taip pat netikėta buvo ir kaimynams danams, kurie laikosi savo pirminės nuomonės “ne direktyvai” ir nusivylė švedų pasirinkimu kardinaliai pakeisti nuomonę.
Ministrė Eva Nordmark sako, kad Švedija ir Danija vis dėlto laikosi tos pačios pozicijos – apginti kolektyvinių sutarčių teisę ir laisvę nustatyti atlyginimų lygius. “Palaikydama direktyvos idėją Švedija tikisi išsiderėti sau palankias sąlygas ir išimtis, leisiančias profsąjungoms veikti virš ES direktyvų, o Danijai atrodo svarbiau deklaruoti absoliutų “ne’’,- kalbėjo ministrė. Kai kurie kompromisai derybose jau priimti, politikai jais patenkinti, tačiau profsąjungos tuo visiškai nesidžiaugia: nemato pakankamai saugiklių leisiančių joms ir toliau veikti darbo rinkoje kaip pagrindiniams žaidėjams.
Eva Nordmark, Švedijos darbo rinkos ministrė
Profsąjungas vienijančios LO organizacijos vadovė Susanna Gideonsson neslėpė savo nusivylimo ministrės atiduotu balsu už direktyvą ir televizijos interviu pareiškė, kad “politikai, ar tai būtų Švedijos vyriausybė, ar jie Briuselyje, laikytų savo letenas toliau nuo mūsų darbo rinkos”.
Susanna Gideonsson, LO organizacijos vadovė
Švedijos darbo rinkos ministrė Eva Nordmark teigia, kad jos atiduotas balsas “taip direktyvai” yra vienintelis būdas paveikti ją ir pakreipti Švedijai palankia kryptimi išsiderint sau išimtis. Kol kas vyksta darbas gryninant ir specifikuojant direktyvą ir Švedijos išsiderėti kompromisai vis dar palieka laisvės interpretuoti kas, įstatymo patvirtintas minimumas, ar kolektyvinės sutarties numatytas atlyginimas, svers daugiau Švedijos darbo rinkoje.
