Pranciškonų gimnazijai įgyvendinant trumpalaikius mainus su viena iš Danijos mokyklų, grupė lietuvių savaitei išvyko į šią šalį, bendravo su danų jaunimu ir kelias dienas apsistojo jų namuose, o pasibaigus Pranciškonų gimnazijos mokinių vizitui, kelionei susiruošė ir danai. Su klase Lietuvoje lankęsis Andreas Ingwersen tikino, jog kelionė į mūsų šalį tapo netikėtai teigiama patirtimi.
Unikaliu stiliumi pasižymintis danų moksleivis Andreas Ingwersen iš lietuvių tikėjosi pašaipų, tačiau liko maloniai nustebintas. Anot jo, mūsų kraštiečiai – nuostabūs žmonės.
Pranciškonų gimnazijai įgyvendinant trumpalaikius mainus su viena iš Danijos mokyklų, grupė lietuvių savaitei išvyko į šią šalį, bendravo su danų jaunimu ir kelias dienas apsistojo jų namuose, o pasibaigus Pranciškonų gimnazijos mokinių vizitui, kelionei susiruošė ir danai. Su klase Lietuvoje lankęsis Andreas Ingwersen tikino, jog kelionė į mūsų šalį tapo netikėtai teigiama patirtimi.
Išmoko nebetikėti kultūriniais mitais
Andreas nevengė atskleisti, kokį įspūdį buvo susidaręs apie mūsų tautiečius, dar prieš juos pažindamas: „Puikiai atsimenu, kaip su klasiokais juokaudavome, jog vos tik atvykus lietuviai mus gerokai apšvarins. Taip pat buvome įsikalbėję, kad vaikinai iš Lietuvos bus smurtaujantys pakvaišėliai, o merginos – rusiško stiliaus pupytės“. Vaikinas dalinosi ir asmeniškais nuogąstavimais – savo šalyje nevaržomai demonstruojantis unikalų ir kiek drastišką stilių, lietuvių jaunuolių jis bijojo būti pavadintas „auskaruotu išsigimėliu“. Tačiau, dideliam pašnekovo palengvėjimui, visi girdėti prietarai pasirodė esanti gryniausia nesąmonė.
„Pirmiausia, ką pastebėjau, buvo tai, kad lietuviai nelabai skyrėsi nuo mūsų. Taip pat mane nustebino ir jų nuoširdumas bei atvirumas. Kai artimiau pažinau kai kuriuos iš jų, netikėtai pastebėjau, jog su jais kalbėtis man net lengviau negu su kai kuriais savo bendraklasiais. Tikriausiai, kai bendrauji su svetimšaliais, lankaisi kitoje šalyje, įgauni tam tikrą nusistatymą ir pasidarai atviresnis naujiems dalykams“, – pasakojo Andreas.
Pašnekovas neslėpė, jog iš Danijos išvykus lietuviams, jis su nekantrumu laukė kelionės į mūsų šalį.
Savitumu mūsų tauta visgi pasižymi
Paklaustas, kokį pagrindinį skirtumą įžvelgia tarp savo tautiečių ir lietuvių, vaikinas netikėtai pareiškė – lietuvių raštas daug gražesnis negu danų. Anot jo, danai yra labiau pratę viską užsirašinėti kompiuteriu, o ne ranka: „Iš kitos pusės, akivaizdu, jog mes esame labiau integravę technologijas į kasdienį gyvenimą, ypač mokyklą.
Žinoma, lietuviai tikrai nesėdi akmens amžiuje, ką paliudija iš kiekvieno paauglio rankų nepaleidžiamas išmanusis telefonas.“
Natūralu, kad skirtingų šalių gyventojai ir atrodo kitaip, ką pastebėjo ir Andreas: „Lietuvės turi kiek labiau kampuotą žandikaulį, negu danės, o ir jų judesiai kiek elegantiškesni – tikriausiai todėl, kad danės yra labiau stačiokiškos ir nekreipia tiek dėmesio į tai, kaip atrodo. Apskritai, lietuvių išvaizda pasirodė kiek „spalvingesnė“ negu danų: jų oda, akys ir plaukai tiesiog ryškesni.“
Pašnekovas įžvelgė skirtumų ir tarp pačių lietuvių, o tiksliau – skirtingų jų kartų: „Pasirodė kiek keista, kad visi sutikti vyresni žmonės galvoje teturėjo vieną mintį – kaip sudurti galą su galu, o jaunoji karta akivaizdžiai iš visko siekė išspausti viską, kas įmanoma, ir taip kuo labiau pasimėgauti gyvenimu. Taip pat į akis krito tai, jog lietuvių paaugliai yra idealistai – jie daug galvoja apie ateitį.“
Keistai žavinga
„Labai mažytis, bet mielas miestelis, – taip apie Kretingą atsiliepė Andreas. – Viskas atrodė taip sena ir gal net kiek neprižiūrėta. Bet gal ir tai suteikė tam tikro žavesio. Atrodė, jog kažkokiu būdu nusikėliau į praeitį. Čia buvom pritrenkti senumo dvasios lygiai taip pat, kaip lietuviai pas mus buvo sužavėti modernumo.“
Įspūdį pašnekovui paliko ir šeimos, pas kurią buvo apsistojęs, namai: „Tai buvo velnioniškai keistas pastatas. Kiek pamenu, kažkas minėjo, jog jis buvo statytas sovietmečiu. Koridoriai siauri, aplink – įvairūs ir labai gražūs mediniai drožiniai. Man visa tai kiek priminė pastatus, matytus senuose vesterno filmuose. Pribloškė ir tai, jog grindys buvo neapšiltintos. Mums, danams, tai labai neįprasta.“
Svarbiausia – kad spėjo įsiamžinti
Visų pirma, ką padarė atvykusi danų delegacija, buvo dalyvavimas keliose lietuviškose pamokose.
„Buvo kiek nuobodoka, nes mokytojai nemokėjo angliškai, todėl neturėjome nė žalio supratimo, apie ką jie kalba. Vėliau lietuviai aprodė mums miestą, ypač sudomino vienas prekybos centras“, – su šypsena pamena Andreas.
Su bendraklasiais jis lankėsi ir Kretingos bažnyčioje, kur vienas pranciškonų brolis aprodė jiems rūsiuose esančias kapavietes ir leido užlipti į bažnyčios bokštą, kur atvykėlius puikiomis emocijomis apdovanojo Kretingos panorama. „Dar lankėmės Gintaro muziejuje Palangoje. Aš ir viena mano bendraklasė likome sužavėti, o lietuviai, atrodo, ten net nuobodžiavo. Vėliau aplankėme salą – Nidą, kuri nebuvo sala, tačiau gal vis dėlto buvo, iki šiol dėl to jaučiuosi sutrikęs, – juokavo Andreas. – Pamenu, joje buvo juokingai nudažyti namukai, kurie mums kiek priminė švedų stilių. Ten taip pat vaikščiojome parke, kur priartėjome prie Kaliningrado ir Lietuvos sienos. Galėjau pasidaryti asmenukę su Rusija užnugaryje.“
Vaikinas su žavesiu prisimena ir aplankytą sovietų raketinę bazę Plateliuose.
Išryškėjo tik vienas trūkumas
„Ir tai yra didelis atstumas tarp Lietuvos ir Danijos, – sakė vaikinas. – Mūsų vizitas buvo gerokai per trumpas.“ Andreas skundėsi, kad nespėjęs daug ko pamatyti ir pažinti. Jis greitu metu trokšta vėl čia apsilankyti. Labiausiai jo atmintin įstrigo čia su bendraklasiais patirti nuotykiai bei nauji bičiuliai: „Be galo pasiilgau lietuvių draugų. Kretingoje dažnai nueidavome į vieną kavinę, kurioje liko vieni geriausių mano kelionės atsiminimų. Trokštu vėl susitikti su kretingiškiais.“
