Kai Europoje vėl auga įtampa, o visuomenės saugumas tampa vis aktualesniu klausimu, Norvegija atsigręžia į vieną svarbiausių, tačiau ilgą laiką podukros vietoje likusių temų – slėptuves, vadinamąsias „tilfluktsrom“. Šios apsaugos patalpos, skirtos gyventojams ekstremalių situacijų metu, šiandien tapo intensyvių diskusijų objektu tiek nacionaliniu, tiek savivaldybių lygmeniu.
20 000 slėptuvių – tačiau vietos užtenka ne visiems
Pagal oficialius skaičius, Norvegijoje šiandien yra apie 20 000 slėptuvių, kurios iš viso talpina maždaug 2,5 milijono žmonių. Tai reiškia, kad apsaugos infrastruktūra padengia mažiau nei pusę iš 5,5 mln. šalies gyventojų.
Daugiau nei 90 % slėptuvių yra privatūs objektai – įrengti mokyklose, daugiabučius namus valdančiuose pastatuose, biuruose ar pramoniniuose kompleksuose. Viešųjų slėptuvių, skirtų visiems, yra vos apie 600, o jų talpa siekia apie 300 000 vietų.
Dar vienas esminis faktas: naujos slėptuvės beveik nestatomos nuo 1998 metų. Dauguma esamų patalpų – prieš kelis dešimtmečius statyti objektai, kurie dažnai neatitinka naujausių standartų.
Infrastruktūra sensta, o grėsmės keičiasi
Daug slėptuvių šalyje buvo statyta Šaltojo karo metu, kai grėsmių pobūdis buvo kitoks nei šiandien. Modernios CBRN apsaugos (cheminės, biologinės, radiologinės, branduolinės) įrangos trūkumas, ribota erdvė, ventiliacijos problemos, pasenusi filtravimo sistema – tai iššūkiai, su kuriais susiduria nemaža dalis šalies slėptuvių.
Tuo tarpu šiandieninės grėsmės – hibridinės atakos, kibernetinė įtampa, kritinės infrastruktūros pažeidžiamumas – reikalauja kitokio požiūrio į visuomenės apsaugą.
Saugumo institucijos: laikas atnaujinti sistemą
Norvegijos Sivilforsvaret ir Direktoratet for samfunnssikkerhet og beredskap (DSB) paskelbė, kad slėptuvių tinklas yra „kritiškai svarbus nacionalinio pasirengimo elementas“, o modernizacija privalo tapti viena iš pagrindinių valstybės investicijų sričių.
Institucijos teigia, jog ateityje bus siekiama:
-
atlikti visų esamų slėptuvių techninę patikrą,
-
identifikuoti labiausiai rizikingas vietoves,
-
modernizuoti pasenusias sistemas,
-
kurti naujas slėptuvių koncepcijas didmiesčiuose,
-
gerinti informacijos prieinamumą visuomenei.
Ne vienas ekspertas pabrėžia, kad ne mažiau svarbu išmokyti gyventojus: kaip elgtis krizės metu, kur yra artimiausia slėptuvė, kokie veiksmai būtini pirmosiomis minutėmis.
Gyventojų nepasitenkinimas auga
Pastarųjų metų viešosios apklausos rodo, kad norvegai vis labiau domisi asmeniniu ir bendruomeniniu pasirengimu ekstremalioms situacijoms. Daugelis gyventojų nežino, ar jų pastate yra slėptuvė, ar ji tinkama naudoti, o internetiniai žemėlapiai dažniausiai apima tik viešąsias patalpas.
Didžiausių miestų – Oslo, Bergeno, Stavangerio – savivaldybės jau pradėjo analizuoti, kokių veiksmų reikės imtis, jei būtų nuspręsta slėptuvių tinklą išplėsti.
Ar Norvegija bus pasiruošusi ateičiai?
Atsakymas priklausys nuo to, kaip greitai valstybė ir savivaldybės įgyvendins užsibrėžtus modernizacijos planus. Akivaizdu, kad slėptuvės šiandien nebėra pasenusi, užmiršta infrastruktūra – jos tampa strategine apsaugos sistema, kurios reikšmė tik didės.
Norvegai jau supranta: saugumas prasideda ne tik nuo kariuomenės ar technologijų, bet ir nuo konkrečių, fizinių vietų, kuriose krizės akivaizdoje gali pasislėpti ir apsaugoti savo gyvybes.
