2020-ųjų pavasarį, kai pasaulis staiga sustojo, sustojo ir Aistės planai. Baigtos teisės magistro studijos,
darbas Sheffield’e, aiškiai nubrėžta kryptis – visa tai per kelias savaites prarado stabilumą. COVID
apribojimai užvėrė duris, ir ji grįžo gyventi pas tėvus, su jausmu, kad gyvenimas
tarsi pakibo ore.
Tuo laikotarpiu į jos kasdienybę netikėtai atėjo žmogus, kuris jau buvo susiplanavęs išvykti į
Norvegiją. Lietuvis – ir tai Aistei buvo netikėta. Užaugusi Anglijoje, ji ne kartą buvo pajutusi, kad
stovi tarp dviejų kultūrų, tačiau niekada neplanavo, kad būtent lietuvis taps jos artimiausiu žmogumi.
Kai jis pasiūlė vykti kartu, sprendimas neatrodė beprotiškas. Veikiau priešingai – natūralus.
Ji jau buvo kartą pradėjusi nuo nulio, būdama dvylikos išvykusi iš Lietuvos į Angliją. Todėl ir dabar
nežinomybė neatrodė tokia baisi. „Jei nepasiseks, visada galėsiu grįžti“, – galvojo ji. Tuo metu ji
neturėjo nei darbo, nei nuomos sutarties – galbūt tai ir suteikė laisvės rizikuoti.
Tačiau Norvegija pasirodė ne tokia paprasta, kaip galėjo atrodyti iš šalies.
Pirmieji metai Osle buvo kupini tylos. Tokios, kuri ne visada ramina. Darbas nebuvo blogas, bet
viduje kaupėsi sunkumas. Ji ilgėjosi šeimos, draugių, įprasto artumo. Tarp lietuvių jautėsi ne visai
sava, tarp norvegų – dar svetimesnė. Užaugusi Anglijoje, ji jau seniai buvo išmokusi gyventi su
jausmu, kad priklauso kelioms vietoms, bet nė vienai iki galo.
Ir vis dėlto būtent Norvegijoje ji pirmą kartą leido sau sustoti.
Gyvenimo lėtumas, mažiau skubėjimo, daugiau erdvės gamtai ir sau pačiai – iš pradžių tai net slėgė.
Tačiau ilgainiui ji suprato, kad tas tempas gydo. Kad ne visada reikia bėgti pirmyn. Kartais reikia
pabūti.
Šiandien Aistė sako, kad jos širdyje telpa trys namai. Lietuva – su vaikystės kvapais, šeimos
vertybėmis ir tvirtu charakteriu, kurį ji paveldėjo iš tėvų. Anglija – vieta, kur ji subrendo, kur
formavosi jos mąstymas ir pasaulėžiūra. Ir Norvegija – šalis, kurioje ji pagaliau leido sau būti be
vidinio konflikto.
Būtent čia kepimas iš tylos terapijos tapo gyvenimo kryptimi.
Meilė gaminti ją lydėjo nuo vaikystės – mamos, močiutės ir prosenelės virtuvė visada buvo šilta,
gyva, kvepianti. Tačiau tik studijų metais kepimas tapo išsigelbėjimu. Gyvendama su stipriu nerimo
sutrikimu, patirdama panikos priepuolius ir nemigos savaites, ji atrado, kad tešlos minkymas ir kremų
plakimas sugrąžina ją į dabartį. Tai buvo būdas išbūti.
Atvykusi į Norvegiją ji išgirdo, kad lietuviai pasiilgę tradicinių tortų – Napoleono, Medučio, tikrų,
namus primenančių skonių. Ji pabandė kepti užsakymams. Iš pradžių nedrąsiai, derindama su darbu.
Tačiau klientų daugėjo, atsiliepimai buvo šilti, mugėse tortai išnykdavo akimirksniu.
Ji įsidarbino konditere viename prabangiame Oslo restorane, mokėsi, stebėjo, tobulėjo. Kepė prieš
darbą ir po darbo, grįždavo namo vėlai vakare. Kol galiausiai atėjo momentas, kai teko pripažinti –
šis pomėgis jau seniai tapo daugiau nei hobiu.
Sprendimas dirbti sau nebuvo spontaniškas, bet buvo labai asmeniškas. Tą dieną, kai nusprendė
palikti saugų darbą ir skirti visą laiką „Aiste’s Bakery“, ji ėjo namo su ašaromis akyse – ne iš baimės,
o iš palengvėjimo.
Šiandien jos kepiniai keliauja į vestuves, gimtadienius, bendruomenės renginius, restoranus.
Napoleonas tapo jos vizitine kortele, Medutis – nostalgijos simboliu. Tačiau svarbiausia jai – ne
forma, o jausmas. Jei pirmas kąsnis nesukelia emocijos, desertas nekeliauja pas klientą.
Neseniai gyvenimas pateikė dar vieną iššūkį – celiakijos diagnozę. Buvo sunku priimti, kad teks
atsisakyti „tikrų“ miltų, kuriuos taip mylėjo. Tačiau šiandien ji jau kuria naują kryptį – desertus be
gliuteno. Ne kaip kompromisą, o kaip augimą.
Verslas Norvegijoje nėra lengvas. Aukštos ingredientų kainos, nuoma, buhalterija, socialinių tinklų
komunikacija, ilgos darbo valandos. Be to, Aistė dar dirba ir High Heels šokių mokytoja. Jos dienos
intensyvios, kartais varginančios. Tačiau laisvė kurti savo dienotvarkę jai yra vertingesnė už stabilų
„9–5“.
Visai neseniai jos gyvenimo partneris tapo sužadėtiniu. Tai ne staigus romantinis epizodas, o
natūralus ilgos kelionės tęsinys. Šiandien Norvegija – ne laikina stotelė, o sąmoningas pasirinkimas.
Paklausta, ką pasakytų kitiems lietuviams svetur, ji nekalba apie sėkmę. Ji kalba apie drąsą. Nebijoti
pradėti nuo nulio. Nebijoti keisti krypties. Nebijoti klausyti širdies, net jei kelias atrodo neaiškus.
Nes kartais tai, kas atrodo kaip praradimas, iš tiesų yra pradžia.
O Aistės istorija – apie tai, kaip iš nežinomybės, tylos ir vidinių kovų galima susikurti gyvenimą,
kuris jaučiasi savas.
