Teksto autorius studijuoja Aarhus mieste, Danijoje. Studijas pradėjo rugsėjo mėnesį, o šis ir kiti būsiantys įrašai yra apie jo pasisekimus ir nesėkmes naujame mieste, su naujais žmonėmis ir naujomis patirtimis. Smagaus skaitymo!
—
„Vakar išvariau iš Lietuvos, važiuojant po Lenkiją atėjo suvokimas, kad ką tik viską mečiau, važiuoju į kažkokį visiškai nepažįstamą miestą, kur darysiu nežinau ką ir kad gal ne taip labai ir to noriu, dabar b*** jau atvažiavom ir k**** kaip bijau.“
Maždaug taip jaučiausi praėjusį sekmadienį, prieš savaitę.
Tiesa, kas nežino – išvažiavau į Daniją magistro studijoms. Atrodo, gyriausi visiems, kam tik galėjau, nu bet gal kažkas liko ir neinformuotas.
Apsistojau Aarhus mieste, lankysiu Aarhus University Business and Social Sciences School, specialybė – International business. Pats universitetas skelbia, jog patenka į TOP 100 pasaulyje ir visai neblogai atrodo Europoje. Kaip bus iš tikrųjų, pamatysiu netrukus, tiesa, šiek tiek prajuokino, kai pasakė, jog baigiamąjį darbą galima rašyti keliese, kaip kokiame TVM‘e, kuris yra VU Riomeris.
Jeigu, kai pasakau iš kur esu, paprašo pakartoti, sakau, jog iš tos mažos šalies, prie Baltijos jūros, kuri nekenčia Rusijos. Bet šiaip neapykantai čia mažai vietos. Žmonės draugiški ir atsipalaidavę, kalba laisvai angliškai (vakar buvome parke, su kitais tarptautiniais studentais. Prie mūsų priėjo girtas benamis, kuris mokėjo angliškai daug geriau, negu dauguma mano bendraamžių Lietuvoje ar, ko gero, negu bet kuris LR Seimo narys) ir padeda, kai pagalbos reikia. Žiauriai laukiu, kol Lietuva po kokių 5 ar 10 metų taps tokia ir ten sugrįžęs rasiu viską dar geresnėje padėtyje, negu palikau išvykdamas.
Kadangi Aarhusas yra panašus į Klaipėdą, keturis kartus už Vilnių mažesnis uostamiestis, smagiai nuteikia tai, kad praktiškai viską galima pasiekti pėsčiomis. Ir labai primena Bornmutą (miestą Anglijoje, kur praėjusią vasarą dirbau)! Tiek pastatai panašūs (ne iš silikatinių plytų ar betono blokų, ne nykūs ir kitokie ne sovietiniai) savo grakštumu, tiek žmonės savo manieromis ir draugiškumu, tiek prekės ženklai, kurių nematydavau Lietuvoje.
Kurse tarp International Business magistrų, esu vienintelis lietuvis. Kol kas neteko ten sutikti ir latvių, lenkų, rumunų. Pagrinde danai, norvegai ir vokiečiai, dar vienas kitas italas, ispanas ar bulgaras.
Ką galiu pasakyti apie vietinius… Kol kas tie, su kuriais susidūriau, žiauriai zaibys. Totaliai. Gal ten ir galvoja, kad geriau būtų, jog aš padvėsčiau, nes esu tik dar vienas niekam tikęs imigrantas iš Rytų Europos, bet tai bendrauja pagarbiai ir maloniai, priima ir visiškai toleruoja, gerbia tavo privačią erdvę ir net atvažiavę žmonės čia iš bulgarijų, rumunijų ar kitokių lenkijų, atrodo, pradeda elgtis pagal čia esantį standartą – nebespjaudo ant šaligatvių, nebeatrodo kaip girti ir plikai skusti anglų futbolo sirgaliai ar tai Tauragės treninginiai marozai, pasisveikina parduotuvėje ir nežiūri, lyg tuoj tuoj užmuš, tik suteik jam progą tai padaryti į jį pažiūrėdamas.
Tikiu, kad kai atiminėja vaikus čia iš apgirtusių lietuvių šeimų ir atiduoda juos vietiniams, tie vaikai užaugs protingesni, labiau empatiški, tolerantiški ir visai kitaip geresni.
Studijos prasidės kitą savaitę. Kol kas viename iš įvadinių renginių turėjome atlikti atvejo tyrimo užduotį suskirstyti į komandas po penkis žmones. Buvau komandoje su keturiais danais, kurie prieš tai irgi baigė bakalaurą AU. Su savo „I spyk London“ atrodžiau taip beviltiškai, kaip kad praėjusį sezoną atrodė Lietuvos ryto krepšinio komanda (kaip suprantat, padėtis tikrai buvo bloga), o ir jų pa(si)ruošimo lygis buvo gerokai aukštesnis negu mano ar daugumos mano mokslo draugų Vilniaus universitete. Kietai bus – visada svajojau, kad taip būtų.
Tai tiek.
—
www.linuosepriebedugnes.wordpress.com
