Ką tik įvykusios „Auksinių gaublių” įteikimo ceremonijos metu geriausiu 2015 metų animaciniu filmu buvo paskelbtas „Išvirkščias pasaulis” („Inside Out”). Tai nepaprastas filmas: niekas iki šiol nebuvo sumanęs vizualizuoti žmogaus sąmonės procesų taip, kad jie būtų suprantami net vaikams. Kita vertus, šis animacinis filmas skirtas ir suaugusiesiems.
Režisierius Pitas Dokteris (Pete Docter) užsienio spaudai yra papasakojęs, jog filme esama daug asmeniškų, netgi intymių dalykų, tačiau jo tikslas buvęs „papasakoti istoriją taip, kad kiekvienas pajustų ir pamatytų save”.
Pateikiame režisieriaus atsakymus į įdomiausius įvairių leidinių žurnalistų klausimus apie „Išvirkščio pasaulio” kūrimą.
Filmas realistinis
Vizualizacija procesų, vykstančių žmogaus sąmonėje. Tai buvo rizikingas projektas?
Šį klausimą pateikia visi, bet į jį nėra ką atsakyti. Mus domino potencialas. Mūsų sugalvotos istorijos potencialas. O kai pradedi dirbti – tai dirbi. Nematuoji rizikos. Ir kaip apskaičiuosi tokius dalykus?
Mes nesirėmėme vadinamąja „sapnų logika”, kuri atmeta logiką jos įprastu supratimu. Anaiptol: filmas realistiškas, kiek tai įmanoma. Mes neketinome brautis į Deivido Linčo (David Lynch) arba Deivido Finčerio (David Fincher) teritoriją. Nekėlėme sau uždavinio sukelti žiūrovams transą. Į Felinio (Federico Fellini) laurus taip pat nepretendavome. Štai mūsų herojė sapnuoja – baisų ir keistą sapną. Bet Emocijų valdymo centre mes įdarbinome naktinį sargą – žinoma, tai Baimė. Mes matome sapną jos akimis ir per jos reakcijas – „Dieve, kas čia per nesąmonės?” – ir bandome analizuoti absurdiškiausias frazes bei asociacijas, stengdamiesi jas paaiškinti.
Biografinės detalės
Finaliniuose titruose – šimtai pavardžių, tačiau tokia istorija vargu ar būtų sukurta be realių prototipų. Kiek ji susijusi su jumis?
Be abejo, čia esama daug asmeniškų, netgi intymių dalykų, tačiau mūsų tikslas buvo papasakoti istoriją taip, kad kiekvienas pajustų ir pamatytų save. Brendimas – tai procesas, kurį išgyvename kiekvienas, tik daugelis tai pamiršta.
Filme yra daug detalių, susijusių su manimi. Aš irgi užaugau Minesotoje, po to su šeima išsikrausčiau į San Franciską. Kai lankiau penktą klasę, tėvai mane išsivežė į Daniją. Aš išvis nesupratau, kokiame pasaulyje atsidūriau. Šis jausmas turbūt tiksliausiai atspindėjo mano brandos procesą.
Kodėl jūsų tėvai išvyko į Daniją?
Mano tėvas rašė daktaro disertaciją apie danų choralinę muziką. Apie danų kompozitoriaus Karlo Nilseno (Carl Nielsen) muziką. Jis išvyko ten rinkti duomenų savo tyrimui.
Jūs ten liūdėjote?
Taip, mane apėmė melancholija. Danija – šalis, kurioje mažai saulės. Man rodos, pagal statistiką, ten yra apie 20 saulėtų dienų per metus. Likusį laiką apsiniaukę. Dabar aš visa tai matau kitaip, bet tuomet buvau apimtas jausmo, lyg gyvenčiau tamsiame sulėtintame kine. Be to, aš buvau to amžiaus, kai pasidaro labai svarbūs socialiniai ryšiai, kai svarbu, ar dėvi tinkamus drabužius, ar atrodai kietai, ar kalbi kaip reikia ir t. t. Iki tol nesusimąstydamas palaimingai plaukei gyvenimu ir viskas atrodė paprasta.
Jūs prisitaikėte?
Iš pradžių mane kamavo galvos skausmai – mano smegenys, matyt, bandė suprasti, kas vyksta. Metams baigiantis viskas ėmė tvarkytis. Manau, jei būtume likę ilgiau, būčiau ten jautęsis laisvai. Bet mes grįžome atgal į Minesotą.
Jūs buvote berniukas, o filmo herojė – mergaitė. Kodėl?
Aš visada emociškai jaučiausi artimesnis mergaitėms. Pavyzdžiui, buvau abejingas sportui. Be to, kai rašiau scenarijų, mano dukrai sukako vienuolika metų. Atsimenu, mes su žmona apsilankėme pas psichologą, ir jis pasakė: „Nėra pasaulyje būtybių, kurių emocijos būtų sudėtingesnės nei mergaičių nuo septynerių iki dvylikos metų amžiaus.” Ši frazė man įstrigo į atmintį ir tapo filmo pagrindu. Tada ir buvo nutarta, kad filmas pasakos istoriją apie mergaitę.
Kodėl penkios emocijos
Kodėl pasirinkote būtent penkias emocijas?
Mokslininkai nėra priėję prie galutinės išvados, kiek esminių emocijų formuoja asmenybę. Proceso pradžioje mes irgi nežinojome, kiek jų bus. Domėdamiesi aptikome, kad vieni teigia esant tris, kiti – 27, 16 ir t. t. Kalifornijos universiteto (San Franciskas) psichologijos profesorius Polas Ekmanas (Paul Ekman – populiaraus televizijos serialo „Melo teorija” konsultantas ir pagrindinio herojaus prototipas. – Red. past.) jų identifikavo šešias. Paskutiniai duomenys, kuriuos man teko skaityti vėliausiai šia tema – pernykštis vieno mokslininko iš Glazgo tyrimas. Jis tvirtina, kad pagrindinių emocijų yra keturios. Įdomu tai, kad į trumpiausią jų sąrašą visada patenka pyktis ir pasibjaurėjimas. Emocijos – ne pulsas, jų nepamatuosi. Todėl mes kalbame tik prielaidomis. Tiesiog mes nusprendėme, kad penkios – geras skaičius.
Kodėl tik viena emocija identifikuojama kaip pozityvi, o kitos – negatyvios?
Nors negatyvių daugiau, užtat Džiaugsmas – svarbiausias. Jis planuoja dienotvarkę, įkvepia, neleidžia pasiduoti. Kitos emocijos nebando priešintis, jos lengvai ir su malonumu įsitraukia į Džiaugsmo diktuojamą žaidimą. Galų gale ne tokios jau jos negatyvios…
Jeigu būtumėte katalikas, viskam vadovautų Kaltė?
(Juokiasi) Nesu tikras, kad kaltė yra natūrali emocija.
Ne tik pramoga
Jūs sugriovėte amerikietiško kino dogmą, kad laimė yra pagrindas, vedantis į neišvengiamą „hepiendą”. Džiaugsmas vos neprivedė mergaitės prie katastrofos.
Kai tau bloga, kai esi nelaimingas, yra tik vienintelis nepamainomas būdas padaryti tave dar nelaimingesnį: kad kas nors prieitų prie tavęs linksmai juokdamasis ir reikalautų pralinksmėti, nenukabinti nosies. Viskas, ko tau reikia tą akimirką iš tikrųjų – kad kas nors toks pats liūdnas ir nelaimingas paliūdėtų su tavimi vienoje kompanijoje.
Dar viena amerikietiškojo kino savybė – tai koncentracija ties siužeto pasakojimu. „Išvirkščias pasaulis” siūlo kur kas daugiau nei siužetą: ištisą pasaulį, globalią realybės suvokimo koncepciją, o siužetą galima atpasakoti keliomis frazėmis.
Man siužetas neatsiejamas nuo personažo charakterio, nuo jo virsmo: viena negali egzistuoti be kito. Bet egzistuoja kur kas sudėtingesnis menas. Tai, ką sugeba Chajao Mijadzakis (Hayao Miyazaki): paimti realybės fragmentą ir perkelti jį į ekraną, nenaudojant to kaip dramaturgijos elemento. Pavyzdžiui, žmones, kurie valgo makaronus, – ir akių neatplėši. Tai puikiai savo filmuose darė broliai Liumjerai (Lumiere). Ankstyvasis kinas! Berniukas maitina savo sesutę, ir tai nuostabu – kiekvienas iš mūsų atpažįstame tiesą apie save, nors ekrane lyg ir nieko nevyksta.
Animacija – ne tik pramoga, bet ir komunikacija?
Be abejonės. Čia ir visa mūsų veiklos prasmė. Žinote tokį nuostabų violončelininką virtuozą Jo-Jo Ma (Yo-Yo Ma)? Kartą nuėjau į jo koncertą ir buvau priblokštas įspūdžio: grieždamas jis praneša kai ką savo publikai, bendrauja su ja. Tikriausiai jeigu salėje būtų sėdėję kiti žmonės, jis būtų griežęs kitaip. Komunikacija būtų kitokia. Manau, filmuose – tas pats. Kad ir kaip aš juos pripildyčiau šviesų ar specialiųjų efektų, galiausiai tai yra bendravimo su žiūrovais aktas, kuriuo aš bandau perduoti tai, ko nesugebėčiau pasakyti žodžiais: šio pasaulio sudėtingumą, augimo skausmą ir džiaugsmą. Jeigu man pavyko perduoti tai vaizdiniais, aš esu laimingas, ir jūs tai pajausite kartu su manimi.
Asmenybės salos
Finalinėje scenoje Centre keičiamas pultas. Mergaitė auga. Suaugusio žmogaus psichika ir sąmonė, jūsų manymu, konstruojamos sudėtingiau nei paauglio.
Vaikas – kiekvieno iš mūsų pagrindas. „Asmenybės salos”, kurios mūsų filme griūva, iš tiesų negali būti sunaikintos, jos lieka su mumis visam gyvenimui. Jos auga, keičiasi… Bet lieka. Kaip ir emocijos, kurios mums atstoja instinktus: mes negalime – kaip paukščiai – gimti su žinojimu, kaip sukti lizdą, mes mokomės visko nuo nulio – vaikai ir suaugusieji, nedidelis skirtumas. Ir skirtumo tarp tavo konflikto su bosu ir santykių su tėvu vaikystėje taip pat iš esmės nėra.
Pati didžiausia iš salų, ant kurios stovi jūsų „Aš”?
Manau, nors ir banalu, tai yra šeima. Arba pavadinkime kitaip: santykių sala. Man tai svarbiausia – ir kituose filmuose, kuriuos aš kūriau („Aukštyn”, „Monstrų biuras” ir kt. – Red. past.). Tai svarbiausias elementas. Jeigu nėra šeimos, tuomet yra tai, kas jums ją pakeitė. Niekas negyvena vienas miške, kiekvienas su kuo nors susijęs – arba svajoja apie tai. Be šeimos neįmanoma. Tiesiog neįmanoma. Net jei tai ne giminės, o draugai.
Net jei jie įsivaizduojami.
Kad ir įsivaizduojami…
