Kaip vertinate rašytojų gyvenimo, draugysčių ir pykčių viešą „persikėlimą“ į feisbuką?
Rašytojų neišskirčiau kaip kokios nors specifinės grupės. Visų persikėlimas į feisbuką reiškia, kad mažta būtinybės susitikti, draugauti ir pyktis „gyvai“, „kūnais“. Akis į akį. Pati buvimo feisbuke turėjau išmokti ir tebesimokau vengdama atverti savo asmeninį gyvenimą, pavyzdžiui, namus, nors ir peržiūrinėju kitų žmonių kelionių nuotraukas, mėgstu perskaityti, kokią guliašsriubę pietums išsivirė Kęstutis Navakas ir keliais suomiškais peiliais mėtėsi jo „kacinas“, nes tie įrašai – kaip rẽta lengva ranka kasdien žarstomi maži prozos perliukai.
Yra feisbuke savų kampelių, „virtuvių“ su sukabintais puodais ir prikaistuviais, kur renkasi tie patys žmonės, atėję kad ir iš senosios mėlynosios „Šiaurės Atėnų“ erdvės, ir ten norisi užeiti kaip į savo namų virtuvę… Manau, feisbukas žmogų peršviečia kaip rentgenas. Labai gerai matyti, dėl ko ten būnama, o kartu – kas yra kas. Vieni įžodina kiekvieną savo būseną, permanentiškai deda asmenukes ir kiaurą parą laukia dėmesio ženklų, tai kaip nuolatinis žiūrėjimas į veidrodį ir klausinėjimas: kas pasaulyje gražiausias.
Kitiems reikia idėjų apytakos, problemų, analizių, diskusijų, naujienų. Dar kiti vaduojasi iš vienatvės ir ieško žmonių, su kuriais galėtų bent kiek adekvačiau susikalbėti. Dar kiti tiesiog užmušinėja laiką, nes nežino, kaip prastumt savo gyvenimą. Rašytojams, feisbuke spausdinantiems savo kūrinius ir laukiantiems reakcijos, ta erdvė sukuria užuovėjos ir saugumo iliuziją, bet iškreipia vaizdą – tavo opusą kas nors iš „draugų“ vis tiek „palaikins“ ir niekada niekas nekritikuos (bent aš to nepastebėjau), nors tas tekstas gal ir labai blogas. Tai kokia tada prasmė? – kalbino Jurga Tumasonyte, www.kulturpolis.lt
