Ką reiškia būti svetimšaliu savo paties valstybėje? Laisvai samdoma rašytoja Caroline Adolfsson kalbėjo su keturiais Švedijos pilietybę turinčiais asmenimis, kurie neužaugo Švedijoje.
Švedai, gimę užsienio valstybėse arba turintys dvigubą pilietybę šiuo metu sudaro nemažai šalies populiacijos, o ir kitose Skandinavijos šalyse jų nestinga. Tad ką gi iš tikro reiškia būti dvigubu piliečiu?
,,Pati, kaip turinti dvigubą pilietybę, galiu patvirtinti, kad keisti dokumentai ir asmeniniai iššūkiai tikrai egzistuoja, kai migruoji į valstybę, kurios piliečiu jau esi” – sako rašytoja – ,,Pavyzdžiui, sumokėjau beveik du šimtus dolerių už savo švedišką pasą Niujorke, kurį gavau iš Švedijos ambasados vien tam, kad atvykusi į Švediją sužinočiau, jog pasas buvo išduotas pagal mano neregistruotą mokesčių mokėtojo numerį, o ne asmens kodą. Tad, man atvykus į Švediją, pasas negaliojo ir turėjau mokėti dar kartą tik tam, kad gaučiau teisingai pagamintą pasą”.
,,Vis dėl to, buvo nuostabu matyti, kad žmonės iš tikrųjų žino, kaip rašyti mano pavardę (Adolfsson), bet pavargau visviems aiškinti, kad švediškai nekalbu, nes neužaugau su švedu tėčiu”.
,,Kalbėjau su keturiais kitais Švedais, kurių migracija buvo panaši į maniškę: tai žmonės, kurių istorijos mėto juos į ir iš šalies, kurioje jie turi etninį palikimą ir kurioje šiuo metu gyvena. Sumaišyta tapatybė, kalbos barjeras ir bendravimas buvo trys didžiausios temos.”
Emily, 28, užaugusi Jungtinėse Amerikos Valstijose
Na, daugeliu atvejų atvykti į Švediją, logištiškai, buvo labai lengva, nes buvau palaiminta turėdama asmens kodą. Sunkiau buvo susidoroti su socialiniais barjerais, kurie man buvo didžiausias šokas iš visų.
Praleidau daug laiko Švedijoje vasaromis, kol augau, čia lankydavau savo senelius ir vaikystės draugus, tad Švediją prisiminiau kaip saulėtą, šiltą, maniau, jog turiu daug žmonių, su kuriais mano ryšiai čia yra tvirti. Dabar, kai gyvenu ir dirbu čia pilnu etatu, supratau, kad socialinai aspektai šiek tiek kitoki. Atvykus čia viską turėjau pradėti nuo pradžių, nes suaugusiajam gan sunku susirasti naujų draugų, bet jaučiu, jog ypač Švedijoje tai ypač didelis iššūkis. Supratau, kad čia reikia tam tikros priežasties jei nori pabūti su žmonėmis ir gan keista duoti užuominas, kad nori pabendrauti ar būti draugais.
Laimei, po to, kai pradėjau dirbti, buvau priversta atsikratyti šio nemalonaus jausmo kai bandau užmegzti pokalbį su švedais. Švediškai kalbu gan gerai, tad iš pradžių, pirmomis pokalbio minutėmis gal ir nepastebėsite, bet vėliau žmonės dažnai supranta, jog mano žodynas ribotas, kad kai kurie sakiniai nėra gramatiškai tobuli, naudoju -en ar -ett neteisingai ir tada žmonės į mane žiūri, lyg ,,ar tau viskas gerai?”. Taip yra dėl to, kad neturiu stipraus akcento kai kalbu švediškai, tad visada susiduriu su varginančiu aiškinimu. Tada turiu pasakyti, jog esu pusiau švedė, o čia gyvenu tik du su pusę metų. Ir tada, kai prisipažįstu, jie ima kalbėti angliškai.
Taip pat dėl to, kad švediškai visada kalbėdavau tik su savo seneliais, kurie naudojo daug senų žodžių ar frazių, kurios šiuo metu pakeistos modernesnėmis, kalbėdama skambu kaip vyresnio amžiaus. Tad, nuo to laiko kai gavau darbą, mokinausi ir šiuolaikinės kalbos.
Edgar, 25, keliavo per Egiptą, Ameriką, Jordaną ir Švediją
Tiesiog papasakosiu savo istoriją: gimiau Švedijoje, tada, po kelių mėnesių mes (mama, tėtis ir aš) persikraustėme į Kairą, Egipto sostinę dėl mamos darbo, kur ji dirbo korespondente. Ten gyvenome penkis metus, po to persikraustėme į JAV, Vašingtoną – taip pat dėl mamos darbo. Po penkerių metų ten sugrįžome į Švediją trejiems metams ir kai buvau trylikos šeimai teko kraustytis į Jordaną, kur pabaigiau gimnaziją. Tą patį rudenį grįžau į Švediją, kur studijavau. Dabar gyvenu Stokholme.
Tapatybę suvoki visai kitaip, kai esi jaunas. Jaučiausi esantis švedu, nes kalbėjau kalba, čia turėjau giminių ir su Švedijos pop kultūra supažindino tėvai, tad žinau viską apie septinto dešimtmečio muziką. Žinoma nesijaučiau kaip imigrantas, nes tai vienas dalykų, kuriuos žinojau, kai sugrįžau: tarp tų, kurie laikomi švedais ir tų, kurie laikomi imigrantais yra aiški atskirtis. Vis dėl to, grįžimas kai buvau vyresnis buvo visiškai kitoks. Negalėjaus suprasti tos naujos svetingumo formos – norėčiau pasakyti, jog Švedai yra svetingi, bet tas svetingumas yra jų keisto, subtilus būdo. Arabai visada parodo ką turi ir niekada neatsisakys šanso pakviesti žmonių į namus, organizuoti ar pasiūlyti sumokėti už pramogas. Švedai nuo pietų kultūros labai skiriasi, tad iš pradžių buvau vienišas.
Alex, 30, gimęs JAV su Švedijos pilietybe.
Gimiau JAV, turėdamas Švedijos pilietybę dėl vieno iš tėvų. Po to persikraustėme į Švediją kai buvau vienerių ir į JAV sugrįžome kai buvau šešerių. Atgal į Švediją grįžau po 10 metų, kai buvau šešiolikos. Nuo to laiko čia ir gyvenau.
Kai buvau šešiolikos labai laukiau persikraustymo atgal į Švediją, norėjau grįžti į vietą, kuri buvo mano kultūros dalis, bet dabar manau, kad mano lūkesčiai buvo per dideli ir niekada nebuvo patenkinti. Atsikraustėme į mažą miestelį, kur visi vieni kitus jau pažinojo ir susirasti draugų čia buvo labai sunku. Ir iš visų draugų, su kuriais pagaliau galėjau užmegzti kontaktą, tik vienas jų buvo švedas. Kiti buvo iš Čekijos, Bosnijos, Albanijos, Serbijos… Jaučiau, lyg negaliu susipažinti su žmonėmis, nes jų nepažįstu – niekas menęs nekvietė į vakarėlius, nes nieko nepažinojau, o nieko nepažinojau, nes niekur nebuvau kviečiamas.
Manau, kad galėjau atsirinkti tai, kas man patinka abejose kultūrose ir tas savybes pritaikyti prie savo asmenybės. Dabar, manau, niekada nesijaučiu, jog kultūriškai pritampu vietoje, kurioje esu fiziškai. Jaučiuosi švedu būdamas JAV ir amerikiečiu kai būnu Švedijoje. Nors ir atpažįstu tai, nebesijaučiu lyg amerikietis kai grįžtu į JAV.
Imran, 20, užaugo Tanzanijoje
Mano tėtis švedas. Tanzanijoje gyvenau visą savo gyvenimą, kol, sulaukęs šešiolikos į Švediją išvykau mokytis gimnazijoje.
Švietimo sistema Švedijoje yra tikrai kitokia. Namie viską mokiausi anglų kalba, nes lankiau tarptautinę mokyklą, bet atvykus į Švedijos mokyklą viską teko mokytis švedų kalba. Tai sudėtinga, nes mano švedų kalbos žinios nėra universitetinio lygio, nors ir kalbėjau švediškai kol augau. Mano tėtis norėjo, kad aš ir mano broliai ir seserys mokytųsi Švedijoje po to, kai įgysime pagrindinį išsilavinimą. Tad mano vyresnės seserys taip pat lankė švedišką mokyklą ir mano tėvai netgi pasamdė mums privatų mokytoją. Įgijome akademinės kalbos pagrindus, bet, manau to nepakako studijoms universitete. Kartais žmonės mano, jog esu iš Stokholmo, nes turiu tėvo akcentą ir frazes, kurias naudoju kalbėdamas su kitais, kartais tenka aiškinti.
Paltas ar striukė man buvo visiška naujiena. Iki savo gyvenimo Švedijoje niekada nesu turėjęs palto. Prieš tai šilčiausias mano drabužis buvo džemperis. Suprantu, jog iki šiol jau turėčiau būti prisitaikęs, bet vis dar skundžiuosi Švedijos oru.
Vis dar bandau išsiaiškinti kas aš esu, nes esu gan jaunas. Čia nesijaučiu švedu. Sakau žmonėms aplink mane, jog esu iš Tanzanijos, bet kai grįžtu į Tanzaniją, nesijaučiu lyg būčiau iš ten ir laikau save švedu. Taigi, mano gyvenimas yra kelių kultūrų plakinys, bet bent jau turiu galimybę rinktis. Tikraisiais namais laikau Tanzaniją. Tai sunki tema – reikia galvoti, mąstyti apie tai, kas esi ir kuo norėtum būti. Vis dar bandau suprasti ar esu švedas ar ne… Manau, jog priklausau abejoms kultūroms, tai buvo nuspręsta už mane ir neturiu vieno pasirinkimo. Taigi, visada liksiu dvigubu piliečiu, kokiu buvau ir iki šiol. Nors Švedijoje dviguba pilietybė yra įteisinta, Tanzanijoje dvejų pasų turėti negaliu, tad Tanzanijos pilietybės turėjau atsisakyti kai sulaukiau aštuoniolikos. Tad techniškai nebesu iš Tanzanijos ir šis jausmas keistas. Dabar kai grįžtu namo man reikia vizos, neturiu jokių leidimų ten gyventi. Grįžęs namo jaučiuosi kaip turistas.
Parengta pagal thelocal.se
Turi istoriją ir nori ja pasidalinti? Rašyk mums [email protected] arba susisiek su mumis Facebook
