Skandinavai vieni kitais tiki ir pasitiki, tačiau kodėl taip yra?
„Pastebime glaudų ryšį tarp žemo korupcijos lygio ir aukšto pasitikėjimo lygmens”, – tvirtina Švedijos politologas, Oksfordo universiteto profesorius Bo Rothsteinas.
Skandinavai – itin patikimi
B. Rothsteinas pasakoja apie savo tyrimą, kuriuo mėgino išsiaiškinti ryšį tarp žemo korupcijos lygmens ir socialinio pasitikėjimo: „Manau, pasitikėjimas gali būti sukuriamas kokybiškai valdant visuomenę”.
B. Rothsteinas yra žinomas tarptautiniu mastu dėl savo korupcijos, „socialinio kapitalo” tyrimų ir dėl analizavimo, kaip visuomenės ir vyriausybės gali skatinti arba slopinti žmonių pasitikėjimą vieni kitais.
Vertinant pasauliniu mastu, Skandinavijos šalių gyventojai yra itin patikimi. Lyginant su kitomis Europos valstybėmis, daug didesnė Skandinavijos šalių gyventojų dalis sutinka su šiuo teiginiu: „Dauguma žmonių galima pasitikėti”. Šiaurės šalys taip pat garsėja žemu korupcijos lygiu ir sistema, kiekvienam užtikrinančia išsilavinimą ir kitas viešąsias paslaugas. Dažniausiai tai siejama su skandinaviškuoju gerovės valstybės modeliu.
Didesni mokesčiai – ne išeitis
Mokslininkai gali kiekybiškai apskaičiuoti pasitikėjimą institucijomis ir visuomenės narių pasitikėjimą vieni kitais. B. Rothsteinas ir kiti tyrėjai išsiaiškino, kad pasitikėjimas įstatymų leidėjais, teismais ir efektyvia kitų institucijų veikla padidina ir tarpusavio pasitikėjimą. „Tai, kaip vertiname policijos, ligoninių paslaugas, mokyklas, vietinę infrastruktūrą, yra išties esminis dalykas”, – sako B. Rothsteinas.
Švedų tyrėjas Andreasas Berghas iš Lundo universiteto teigia, kad piliečių tarpusavio pasitikėjimas Skandinavijos šalyse išsivystė dar prieš susikuriant gerovės valstybei. „Didžioji dalis pasitikėjimo gali būti paaiškinta faktoriais, kurių pradžia siekia labai toli”, – aiškina mokslininkas.
B. Rothsteinas norintiems paskatinti pasitikėjimą visuomenėje pataria susitelkti į efektyviai veikiančių sistemų kūrimą: „Turime susikoncentruoti į dalykus, kurie yra čia ir dabar. Svarbiausia, ką šiuo metu galime padaryti – kelti institucijų kokybę”.
Jam pritaria A. Berghas. Pasitikėjimas vieni kitais yra mažesnis ten, kur ekonominis atotrūkis tarp žmonių yra didesnis. Visgi pasitikėjimas negali būti skatinamas apdedant mokesčiais pasiturinčius. Labiau padėtų tvirta kova su korupcija ir galimybių stoka. „Kokybiško išsilavinimo ir skaidrios vyriausybės užtikrinimas yra tai, ko reikia”, – teigia A. Berghas.
Ką daro imigracija?
O kas nutinka tam pasitikėjimui augant imigrantų skaičiui? Nuoseklių šių klausimo tyrimų nėra. Kai kurie tyrimai rodo, kad etnine įvairove pasižyminčiose šalyse solidarumo ir tarpusavio pasitikėjimo mažiau, tačiau to priežastis neaiški, be to, tokia tendencija nebūtinai reiškia, jog žemesnį pasitikėjimo lygį nulemia imigracija.
Viena iš teorijų, aiškinanti, kodėl norvegai taip pasitiki vieni kitais, teigia, kad tai nulemė jų istoriškai susiklostęs panašumas ir lygumas. Ilgus šimtmečius dauguma norvegų buvo žemdirbiai arba žvejai, nebuvo stiprios ir dominuojančios kilmingųjų klasės, kaip kad kitose Europos šalyse.
„Visada abejojau dėl prielaidos, kad etninė įvairovė savaime lemia mažesnį pasitikėjimą. Kai kurie ypač mažu pasitikėjimu pasižymintys regionai, pavyzdžiui, Sicilija, etniškai yra beveik vienalyčiai”, – aiškina B. Rothsteinas.
2013-aisiais metais atliktame tyrime jis su kolegomis vertino 84000 keliuose Europos regionuose gyvenančių žmonių tarpusavio pasitikėjimą. Jie atsižvelgė į tokius faktorius kaip nedarbas, ekonominė nelygybė ir imigrantų, gimusių ne Europoje, skaičių.
Ekonominė nelygybė mažina piliečių tarpusavio pasitikėjimą. Tačiau niekas neturi daugiau įtakos pasitikėjimui kaip sėkminga institucijų veikla. Tyrėjai aiškinosi ne tik korupcijos lygį, bet ir jų kompetenciją bei nešališkumą.
„Vertinant institucijų kokybę, etninės įvairovės poveikis beveik išnyksta. Jei asmuo mato, kad valstybinių institucijų kokybė prasta, lengva imti galvoti, jog į šalį atvykstantys žmonės vengia mokesčių, įsitraukia į kriminalinę veiklą ir išnaudoja gerovės sistemą, tad pasitikėjimas krenta. Tačiau jei institucijų kokybė vertinama gerai, manoma, kad imigruojantys žmonės laikysis visų taisyklių”, – tvirtina B. Rothsteinas.
Negalima žiūrėti per rožinius akinius
Tuo tarpu Aarhuso (Orhuso) universiteto tyrėjo dano Pero Mouritseno toks argumentas neįtikina: „Tvirtinimas, kad etninė įvairovė nieko nereiškia, yra žiūrėjimas pro rožinius akinius”.
Jis nurodo į tyrimą, atskleidusį, jog, kai kurių skandinavų manymu, atvykėlių iš Rytų darbo etika yra žemesnė. Dėl šios priežasties skandinavai yra ne tokie altruistiški ir vengia dalytis gerovės valstybės privalumais su atvykėliais. Be to, imigracija gali turėti įtakos bendram solidarumui, kuris siejasi su pasitikėjimu.
Pasak B. Rothsteino, jis kol kas atliko tik vieną tyrimą šia tema. Tačiau kitas danų atliktas tyrimas parodė, kad imigrantai jaučiasi patikimiau, jei mato, jog Danijos institucijos su jais elgiasi teisingai. „Nesakau, kad imigracija nesukelia jokių problemų dėl pasitikėjimo. Tačiau tai nėra nenuneigiamas faktas, kaip kai kurie teigia”.
Švedijos miestuose, ypač Malmėje (Malmö), gausu imigrantų. Šiame mieste pasitikėjimo lygis yra mažesnis nei Stokholme, tačiau vis tiek aukštesnis nei daugelyje Europos vietų.
Parengta pagal „Science Nordic”.
