Zenonas kilęs iš Kybartų. Lietuvoje jam teko dirbti mokytoju, apskaitininku, kurjeriu, staliumi. Dirbti į Norvegiją jis vyko du kartus – pirmą kartą tam, kad grąžintų paskolą automobiliui, o antrą – kai ekonominės krizės laikotarpiu Lietuvoje liko be darbo. Aktyvus lietuvių bendruomenės narys Stavangeryje gyvena jau devynerius metus. „Norvegijoje gerbiamas kiekvienas darbas, nuo kurio atlyginimo mokami mokesčiai, nes toks žmogus solidarus su visuomene. Lietuva dar turi trečiosios šalies ypatybę. Lietuvoje tiek iš valdžios, tiek iš visuomenės per mažai pagarbos mažiau kvalifikuotą darbą dirbantiems žmonėms. Susidaro įspūdis, kad žmogaus vertė priklauso nuo to, kiek naudos iš jo galima išspausti“, – dalijasi pamąstymais DELFI pašnekovas.
– Koks buvo jūsų pirmas įspūdis, kai atsidūrėte Norvegijoje?
– Pirmą kartą atvykau per Lietuvos-Norvegijos įdarbinimo paslaugų įmonę keturiems mėnesiams. Apgyvendino Strandebarmo bažnytkaimyje, o namas kuriame gyvenau buvo 20 m nuo Hardangerfjordeno. Buvo pavasaris, tirpo sniegas. Koks neįprastas vaizdas: vienoje pusėje – fjordas su sala, kitoje – kalnai. Žodžiu, tai buvo gyvenimas gamtos apsuptyje, ramybė.
Greitai ūkininkai per žiemą prisikaupusias srutas pradėjo laistyti ant laukų. Visa vietovė prisipildė specifinio kvapo. Norvegijos lietuviai žino, koks tai kvapas, kai nesinori nosies į lauką kišti. Bet ūkininkas turi teisę vystyti savo veiklą, niekas jam nė pusės žodžio nesako.
Dar mane nustebino norvegų patriotiškumas. Vieną rytą sapnuoju karą, patrankų kanonados griaudžia – prabundu, o patrankos nenustoja griaudėti. Nubėgau, paklausiau vietinių, kas čia vyksta. Pasirodo, visi nuo pat ankstaus ryto švenčia Nacionalinę Norvegijos dieną. Gegužės 17-ąją visas bažnytkaimis su valstybinėmis ir organizacijų vėliavomis ėjo pagrindinėmis mūsų miestelio gatvėmis – ir aš ėjau kartu su jais.
Po keturių mėnesių grąžinau paskolą, bet darbdavys, kuriam dirbau, pasiūlė pasilikti ir dirbti jam be tarpininkų. Ir tie keturi mėnesiai virto dvejais metais. Per tą laiko daug ko teko išmokti.
– Kas paskatino vėl grįžti į Norvegiją?
– Antrą kartą atvykau į Norvegiją ekonominės krizės laiku. Šį kartą – į Bergeną, bet pas tą patį darbdavį – jis įtaisė mane į laikiną darbą. O buvę kolegos priėmė pagyventi. Greitai atšalo, darbų lauke nebebuvo. Teko ieškotis kito darbo – „pagal iškvietimą“, tai tokia įdarbinimo rūšis, kai žmogų pakviečia dirbti, prireikus jo paslaugų. Tuo metu ir automobilis sugedo, o pinigų remontui nebuvo. Tekdavo keltis 4 val. ryto ir pėsčiomis eiti 4–5 kilometrus į darbą.
Atsimenu, slidinėdamas susižalojau koją, rašau gydytojui laišką norvegiškai ir, kaip Lietuvoje buvau išmokytas, kreipiuosi – „Jūs“. Parodžiau laišką norvegui, kad ištaisytų klaidas. Jis iš karto išbraukė „Jūs“ ir parašė „Tu“. Sako: „Pas mus tik į karalių kreipiasi „Jūs“ , o apskritai mes Norvegijoje visi esame lygus.“ Šiaip ar taip, slidinėjant nutrūko kelio raiščiai, ir baigėsi mano darbas. Buvau neilgai išdirbęs, todėl nedarbo išmoka man nepriklausė. O pinigai tirpo. Kolegos jau ėmė užsiminti, kad ieškočiausi kitos gyvenamos vietos, bet kaip jos ieškoti, jei nėra pinigų. Čia bent jau nuomą keturiese dalinamės, o naujoje vietoje reikėtų mokėti vienam.
Pagaliau po keturių mėnesių Norvegijos socialinės rūpybos institucija (NAV) sumokėjo mėnesio atlyginimo dydžio išmoką. Šiek tiek pasigydžiau ir susiradau darbą Stavangeryje. Automobilio stabdžių sistema po žiemos irgi atitirpo, galėjau juo važiuoti, tiesa, tik (stabdant) su rankiniu stabdžiu. Taip atvažiavau į Stavangerį. Ir jau devintus metus dirbu didelėje žemės kasimo įmonėje, kuri teikia platų pasirinkimą paslaugų, susijusių su įvairių žemės kasimo mašinų atliekamu darbu. Turiu darbo automobilį, esu patenkintas uždarbiu.
– Ar pasiilgstate Lietuvos? Ar planuojate grįžti? Ką pasakytumėte lietuviams, kurie dabar svarsto, ar važiuoti gyventi i Norvegiją?
– Pasiilgstu Lietuvos, artimųjų, bet jau spėjau priprasti ir prie gyvenimo čia. Šiuo metu man būtų sunku išgyventi Lietuvoje, nes turiu keturis vaikus ir moku alimentus. Lietuvoje nustatyta, kad vienam vaikui turi tekti vienas Lietuvos minimalus atlyginimas, kurį per pusę dalinasi abu tėvai, taigi moku sumą, kuri didesnė nei vidutinis atlyginimas Lietuvoje. Neįsivaizduoju, kur galėčiau susirasti tokį darbą, kad būtų įmanoma išlaikyti ir vaikus, ir save.
O norintiems atvykti dirbti į Norvegiją patarčiau iš pradžių pagalvoti apie (norvegų) kalbos mokymąsi. Darbuotojų darbo rinkoje nestinga, todėl darbdaviai teikia pirmenybę mokantiems norvegų kalbą.
– Kokie mitai apie Norvegiją vis dar populiarūs Lietuvoje? Ir ką norvegai galvoja apie Lietuvą, apie lietuvius? Dariau nedidelę apklausą Stavangerio gatvėse, paaiškėjo, kad dauguma miesto gyventojų nieko nežino apie Lietuvą.
– Vienas iš populiariausių mitų – kad norvegai vagia lietuvių ir kitų užsieniečių vaikus, norėdami pataisyti savo genofondą, nes jų pačių vaikai gimsta su protinėmis ar fizinėmis negaliomis. Tiems, kurie tuo tiki, noriu pasakyti, kad norvegai turi anomalijų. Bet, pavyzdžiui, daugkartinis pasaulio šachmatų čempionas Magnusas Carlsenas – norvegas, norvegai yra ir daugkartinis slidinėjimo olimpinis čempionas ir pasaulio čempionas Bjornas Erlendas Dahlie‘is, biatlonininkas, daugkartinis olimpinis ir daugkartinis pasaulio čempionas Ole Einaras Bjorndalenas. Pirmoji moteris pasaulyje, gavusi auksinį futbolo kamuolį, – norvegė Ada Hegerberg. Norvegijos moterų rankinio rinktinė – tris kartus tapusi pasaulio čempione ir t. t. Kaip matote, genai ne tokie jau prasti.
Norvegijoje garantuojamas aukštas vaikų saugumo lygis. Norvegija – viena iš geriausių pasaulio šalių, kalbant apie vaikų saugumą, vaikai šioje šalyje jaučiasi apsaugoti. Duok Dieve, kad vaikai taip jaustųsi Lietuvoje. Norvegijoje gerbiamas bet koks darbas, nuo kurio mokami mokesčiai, nes toks žmogus solidarus su visuomene. O Lietuva dar turi trečiosios šalies ypatybę. Lietuvoje tiek iš valdžios, tiek iš visuomenės per mažai pagarbos mažiau kvalifikuotą darbą dirbantiems žmonėms. Anketose dominuoja aukštos kvalifikacijos darbuotojų paklausa. Susidaro įspūdis, kad žmogaus vertė priklauso nuo to, kiek naudos iš jo galima išspausti.
Kitas dalykas – žemos kvalifikacijos žmonių darbo užmokestis gana mažas, o vadovai uždirba kur kas daugiau, skirtumas tarp šių atlyginimų didžiulis, todėl dirbantiesiems sunku išsaugoti savo vertės pojūtį. Norvegai vertina lietuvius kaip darbščius žmones. Mūsų kultūros turi ir panašumų, ir skirtumų. Norvegams sunkiau suprasti kai kurių Artimųjų Rytų ar Centrinės Azijos tautų kultūrą.
Zenonas Mačiulaitis
– Kaip jums kilo idėja įkurti Rogalando lietuvių bendruomenę? Ką konkrečiai veikiate?
– Idėja įkurti regiono lietuvių bendriją kilo Viktorijai Rudytei Davies. 2011 m. pabaigoje susitikome restorane aptarti šios idėjos. Kitų metų pradžioje įvyko pirmas susirinkimas. Buvo išrinkta taryba, į kurią patekau ir aš, iki šiol esu jos narys. Tarybai vadovauja labai sumanus ir demokratiškas lyderis – Saulius Trepekūnas. Iš pradžių apsiribojome lietuviškos dvasios puoselėjimu ir ugdymu. Greitai įkūrėme lietuvišką vaikų mokyklą, kuriai ėmė vadovauti Laimutė Skiudulė. Mūsų bendrija veikia komitetų pagrindu. Yra labdaros, amatų, katalikų komitetai. Veikia lietuvių liaudies šokių kolektyvas „Jorė“, mišrus lietuvių choras „Oktava“, ansamblis „Šeimyna“. Kasmet renkam labdarą ir siunčiame į Lietuvą. Šiuo metu remontuojame lietuvių namus, kurie ateityje taps renginių ir susibūrimų vieta.
2015 m., paskirtos Lietuvos ambasadorės Izoldos Bričkovskienės iniciatyva, įkūrėme Norvegijos lietuvių bendruomenių tarybą, tarp jos įkūrėjų buvo ir mūsų bendruomenė. Pernai buvo malonu dalyvauti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventėje. Švenčiame ir Kovo 11-ąją, šventė vyksta kartu su Kaziuko muge, taip pat minime Motinos dieną, norvegų nacionalinę šventę – gegužės 17-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną giedame tautinę giesmę. Švenčiame ir kitas šventes.
– Ar bendraujate su lietuviais iš kitų Norvegijos regionų?
– Kasmet Norvegijos lietuvių bendruomenės tarybos posėdžių metu susitinkame su Norvegijoje gyvenančiais lietuviais. Pamenu, vienais metais suvažiavome į susitikimą mažame, apsnigtame vienkiemyje netoli Trondheimo. Užkūrėme židinį. Posėdžiaujame kambaryje, ant vienos sienos kabo trispalvė, ant kitos – Vytis. Po susirinkimo sudėjome atsivežtas vaišes ant stalo, o viduryje pastatėme šakotį. Tarsi vienybės ritualą atlikome – laužėme po gabalėlį šakočio, prisimindami, kad visi esame tos pačios tėvynės vaikai. Sužinojome, kad vienos moters gimtadienis, o mes neturime torto. Kadangi buvo atvykusi viena šeima su septyniais vaikais ir turėjo tepamojo šokolado, sutepėme juo baltos duonos riekeles ir štai – improvizuotas tortas.
– Kaip lietuviai jaučiasi Norvegijoje? Ar vietos bendruomenė juos priima? Ar veikiau jie jaučiasi autsaideriais?
– Norvegijoje lietuviai dažniausiai turi savo draugų ratą, su kuriuo bendrauja, švenčia šeimos šventes, keliauja ar atostogauja. Kiek teko bendrauti su lietuviais, negirdėjau, kad būtų skundęsi norvegais. Norvegai – atvira visuomenė, jie neignoruoja kitų, galbūt yra pavienių žmonių, bet jie bent jau viešai nedemonstruoja nedraugiškumo. Jei norite bendrauti, turite rodyti iniciatyvą ir patys susirasti draugų. Čia sutiksite žmonių iš viso pasaulio.
Šaltinis: delfi.lt
