Norvegijoje dėl vaikų plaukimo ateities gyvenanti Erika Dielininkaitienė teigia, kad, užsiimant profesionaliu plaukimu, galima labai greitai palūžti. „Futbole ir krepšinyje žaidžiama kartu su komanda, o plaukimas yra individualus sportas, todėl šeimos palaikymas – ypač svarbus“, – akcentuoja moteris.
– Dirbate plaukimo trenere ir netoli Stavangerio esančioje švyturio-muziejaus kavinėje. Kokios yra Jūsų pareigos?
– Daugiausia aš esu atsakinga už darbo koordinavimą ir kavinės valdymą.
Atmosfera švyturyje primena Lietuvos kaimo trobelę. Muziejuje apsilanko gana nemažai turistų iš Lietuvos.
– Norvegijoje Jūsų vaikai užsiima profesionaliu plaukimu. Kuriai šaliai, Lietuvai ar Norvegijai, jie atstovauja?
– Šiuo metu jie atstovauja savo klubui Norvegijoje. Mes su mergaitėmis diskutavome ir jos pasakė, kad palaiko Lietuvą ir ateityje atstovautų tik gimtinei. Nors dvi mano dukros yra gimusios Norvegijoje ir tik vyresnioji Lietuvoje, visos trys pabrėžia, kad yra lietuvės.
Kontaktų su Lietuvos plaukimo federacija dar neužmezgėme, bet, manau, viskas ateity.
Interviu su Erika Dielininkaitiene / G. Čiužaitės nuotr.
– Kiek profesionalus plaukimas reikalauja išlaidų?
– Išlaidų, be abejo, reikia skirti daug, nes vien geri maudymosi kostiumėliai Norvegijoje kainuoja apie 600 eurų, o jų užtenka vienam sezonui. Kartais tenka pirkti du iš karto. Pinigų atžvilgiu šis sportas yra brangus, bet, manau, to vertas.
– Kaip atrodo Jūsų dukrų sportinis režimas?
– Vyriausioji dukra jau yra dalyvavusi tarptautinėse varžybose tiek Vokietijoje, tiek Norvegijoje, tiek Danijoje. Rugsėjį jau ir vidurinioji keliaus į tarptautines varžybas. Norvegijoje tikrai nemažai investuojama į vaikų sportą.
– Kodėl tada pasirinkote būtent plaukimą, o ne, pavyzdžiui, kalnų slidinėjimą?
– Galbūt nuskambės juokingai, bet, nors mes ir gyvename Norvegijoje, žiemos per metus čia turime vos dvi dienas. Norėdami pasimėtyti sniego gniūžtėmis ar pačiuožinėti rogutėmis mes esame priversti važiuoti daugiau kaip 100 kilometrų. Stavangeris yra beveik Norvegijos pietuose, todėl žiemos sportas čia nelabai tiktų.
Švyturys netoli Stavangerio, kuriame dirba E. Dielininkaitienė / G. Čiužaitės nuotr.
– O futbolas?
– Žaisti futbolą pirmoje klasėje mėgino mano vyresnioji dukra, bet, deja, tai nebuvo jos niša. Negalvokite, kad mes privertėme savo vaikus lankyti plaukimą – vyresnėlė bandė groti pianinu, dainuoti chore, solo, tačiau liko tik plaukimas.
Vidurinioji dukra yra tvirtai apsisprendusi dėl plaukimo, bet jau dvejus metus taip pat užsiima gimnastika ir piešia kultūros mokykloje.
– Ar plaukikai jaučia psichologinį spaudimą?
– Futbole ir krepšinyje žaidžiama kartu su komanda, o plaukimas yra individualus sportas, todėl šeimos palaikymas – ypač svarbus. Žinoma, ir pats sportininkas turi nebijoti pasakyti, kas jo neramina ir kaip jam būtų galima padėti.
Mes su vaikais nuolat kalbamės, pradedant plaukimu, mokykla, baigiant draugais, nes žinome, kaip galima greitai psichologiškai palūžti, jeigu lieki vienas. Nuolat skatiname vaikus viską pasipasakoti.
Interviu su Erika Dielininkaitiene / G. Čiužaitės nuotr.
– Norvegija ir vaikų auklėjimas. Kaip atrodo mokyklos Norvegijoje?
– Negalėčiau pasakyti, kad mokyklos čia yra blogos – galima sutikti nuostabių mokytojų, kaip ir visur. Mums mokykla beveik nieko nekainuoja, nes nereikia pirkti knygų ir sąsiuvinių – užtenka pasirūpinti vaikų kuprinėmis ir sportine apranga, o visas kitas išlaidas padengia savivaldybė.
Mokymosi lygis Norvegijoje, lyginant su Lietuva, truputėlį atsilieka. Labiausiai mane nustebino tai, kad pažymius pradedama rašyti tik aštuntoje klasėje, bet, iš kitos pusės, moksleiviai nejaučia streso.
– Kas gyvenant Norvegijoje yra sunkiausia ir kas Jus čia laiko?
– Sunkiausia yra pati pradžia, pirmieji metai. Dabar mane Norvegijoje laiko vaikai, kurie čia turi draugų, lanko mokyklą, būrelius ir kuria savo ateitį.
Šaltinis:lrt.lt
Norvegijoje lankėsi LRT RADIJO žurnalistai Giedrė Čiužaitė ir Adomas Šimkus. Jų kelionė yra dalis projekto „Keturi milijonai“, skirto Pasaulio lietuvių metams.
