Mūsų tautietis Mantas Tomkūnas šiuo metu gyvena Norvegijoje, Osle. Spausdiname jo įspūdžius, patirtus tenykštėje ligoninėje.
„Prieš keturias savaites slidinėdmas griuvau ant alkūnės. Teko važiuoti į ligoninę, Greitosios medicinos pagalbos priimamąjį skyrių. Nesakysiu, kad ten mane priėmė kaip seniai lauktą svečią ir kaipmat puolė gelbėti.
Tiesą pasakius, pats kaltas – nepasakiau, kad situacija ganėtinai rimta. Tiems, kurių veidas buvo perkreiptas iš skausmo, suteikė pirmenybę. Na, bet aš nesiskundžiau, nes nutiko taip, kad prieš važiuojant į ligoninę mane visiškai atsitiktinai aptvarstė taip pat medikai.
Taigi, maždaug pusvalandį laukęs buvau priimtas ligoninės medikų. Iš pradžių maloniai apžiūrėjo mano ranką, apklausė ir išklausė, užsirašė ir liepė prisėsti jau kitame koridoriuje.
Laukiau vėl pusvalandį. Nieko nesitikėjau, nes iš vietos lietuvių esu girdėjęs, kaip lėtai dirba norvegai ir kaip skiriasi jų medicinos paslaugos nuo lietuviškųjų. Tiesą pasakius, nesitikėjau ir atviro lūžio netoli alkūnės. Vis dar puoselėjau viltį, kad prasikirtau ranką ir smarkiai susitrenkiau raumenį.
Atėjo slaugos darbuotoja (nuo šiol pasakosiu tik apie medikus, nes visi mano gydymo reikalai, palyginti su tuo, kaip buvo elgiamasi su manimi, nublanksta). Tada viskas ir prasidėjo. Jei pasakyčiau, kad mirusieji, patekę į rojų, turėtų būti sutikti labai panašiai, tikriausiai neapsirikčiau. Kiekvienas susitikimas su vis kitais medicinos darbuotojais, nesvarbu, ar tai buvo gydytojas, laikinai susiuvęs skylę alkūnėje, rentgeno specialistas, slaugytojas, aptvarstęs žaizdą, ar paprasčiausias lovos stumdytojas, prasidėdavo panašiai. Šypsena veide, rankos paspaudimas, domėjimasis, kaip įvyko nelaimė, ar neskauda ir palinkėjimas kuo greičiau pasveikti.
Kiekvienas medikas – ne susireikšminęs viršininkas, ne koks nors aukštas asmuo, nuo kurio priklauso tolesnis mano rankos gijimas, – visada prieš save mačiau paprastą, šiltą, žmogišką veidą. Mačiau ne susiraukusį slaugytoją, kuriam, nelaimei, padaugėjo darbo ir todėl jis pyksta ant viso pasaulio, o šiltą, susirūpinusį žvilgsnį.
Tą vakarą, iki pat operacijos, spėjau pabendrauti maždaug su dešimčia medicinos darbuotojų. Nė minutę neapleido tas pats geras jausmas. Pirmą valandą nakties jau kitame ligoninės padalinyje mane operavo. Nuo griuvimo, įskaičiuojant kelionę į ligoninę, iki operacijos praėjo maždaug septynios valandos. Lyg ir nemažai, bet juk teko laukti, kol išoperuos sunkesnės būklės ligonius, nei buvau aš.
Ligoninėje praleidau keturias dienas. Dabar mano ranka gyja. Ją mankštinu namuose, jau pirmą dieną po operacijos liepė lankstyti. Retkarčiais einu pas fizioterapeutą. Gali būti, kad lankstysiu ranką nebe taip mikliai ir pakelsiu nebe taip aukštai, kaip iki šiol, bet slidinėjimo tikrai neatsisakysiu.”
