Gegužės 17 dieną Rogalando lietuvių bendruomenė dalyvavo Norvegijos nacionalinės šventės eisenoje “Folketoget”(žmonių traukinys). 16 valandą daugiau kaip 90 organizacijų su vėliavomis ir transparantais rinkosi komunos organizatorių paskirtose vietose. Visas Stavangerio centras buvo užpildytas eisenos dalyvių ir atėjusiųjų švęsti Konstitucijos dienos. Žmonių gera nuotaika, giedros akys, šypsenos, sveikinimų šūksniai, orkestrų garsų aidas, vėliavų ir vėliavėlių jūra, bei tautinio kostiumo įvairovės, sukūrė bendrą pakilią momento aurą.
Norvegių tautiniam kostiumui būdinga sidabrinių papuošalų įvairovė. O mūsų lietuvaitės, iš gausos “Bunad”(taip vadinasi norvegų tautinis kostiumas) papuošalų, išsiskyrė Baltijos auksu – gintaro karoliais, rankų darbo, nertais, geltonos, žalios ir raudonos spalvų, aksesuarais. Kadangi lietuviai, dėvintys tautinį kostiumą, buvo iš skirtingų Lietuvos etnografinių regionų, tai norvegai galėjo matyti lietuviško tautinio kostiumo skirtingumą. Organizatoriams davus ženklą, o pučiamųjų orkestrui užgrojus, tautiečiai su Rogalando lietuvių bendrijos vėliava priekyje, pajudėjo kartu su visa kolona.
Priekyje lietuvių, vos už vienos organizacijos atstovų, ėjo pučiamųjų orkestras, o kitas – už mūsų. Pradžioje reikėjo gerai pavargti žengti koja kojon, kol išmokom priderinti žingsnį prie pasirinkto orkestro maršo takto. Lietuviai pastebėję, kad novegai išplėtę akis skaito kas parašyta ant plasdenčios vėliavos, norėdami pamatyti, kokia šalis sveikina juos, vėliavnešiui sufleravo palenkti vėliavą, kad geriau matytųsi. Tūkstančiai pakilios nuotaikos žmonių išsirikiavusių abipus gatvių, stebėjo, telefonais filmavo einančius ir sveikino mojuodami vėliavėlėmis. Buvo malonu stebėti, kai lietuviai pamatydavo pažįstamus norvegus, o norvegai lietuvius ir priėję apkabindami sveikino vieni kitus. Kai eisena trumpam sustojo, priėjo būrelis norvegų ir su norvegišku akcentu lietuviškai tarė: “Labas, kaip sekasi.” Kitur girdėjom: “Hei Litauen”(labas Lietuva) ir sveikino mus, nors mes turėtume juos sveikini. Bet kas labiausiai užgavo emocinę stygą, tai, kai net ne vienoj vietoj išgirdom norvegišku akcentu lietuviškai skanduojant: LIETUVA, LIETUVA.
Stebint šventės vyksmą ir matant minias švenčiančių žmonių, kylą klausimas: ką valstybė darė, kad taip išpopuliarino šventę ir įdiegė piliečiams savo šalies pasididžiavimą? Tiek Norvegijos vyriausybės, tiek sąmoninga visuomenė, kartu, ranka rankon labai daug dirbo, kad iškeltų savo nacionalinės šventės minėjimą į tokį aukštą lygmenį. Pasak norvegų, juos, kaip tautą, labai sutelkė II Pasaulinio karo metu hitlerinės Vokietijos okupacija.
Neužilgo Norvegija siųs savo karius į Lietuvą, NATO kovinės grupės sudėtyje, saugoti mūsų šalies teritorijos. Juos išleis šeimos nariai ir artimieji. Mes Norvegijoje gyvenantys lietuviai, šalia diplomatinio vyriausybių darbo, taip pat prisidedame prie valstybinių šiltų ir draugiškų sąntykių kūrimo.
Nuotraukos Lino Tautkevičiaus. Filmavo Julius Miltenis.
Zenonas Mačiulaitis
