„Emigrantai“ pradeda reportažų seriją iš tikro Artimųjų Rytų perlo – Jungtinių Arabų Emyratų, o tiksliau – iš paties pagrindinio, visame pasaulyje populiaraus Dubajaus emyrato.
Egzotiškas, musulmoniškas, bet kartu vakarietiškas, labai prabangus – toks yra Dubajus. Gyvenimas čia neprimena nė vieno pasaulio krašto. Pritapti nėra sunku, tačiau būtina žinoti daugybę svarbių niuansų.
Pirmoji istorija – apie pirmuosius žingsnius šiame milijoniniame mieste žengiančią lietuvių porelę. Dubajuje jie – tik savaitę, kol kas neturintys tvirto pagrindo po kojomis, vis dar bandantys įsigilinti į vietos taisykles ir tikintys, kad šiose arabiškose žemėse jų gyvenimas taps geresnis, nei buvo iki šiol.
Kultūrinio šoko nepatyrė
Tadas ir Mingailė Gailiūnai susitikti su „Emigrantų“ kūrybine grupe pasirinko vieną prabangiausių Dubajaus rajonų – Mariną. Čia į padangę stiebiasi dangoraižiai, o visai greta vyksta ramus pajūrio zonos gyvenimas. Žmonės deginasi paplūdimiuose, žvejoja, vieni plaukioja ištaigingomis jachtomis, kiti kuklesnėmis valtelėmis. Dubajaus Marina yra vieta, kur miestelėnai dažniausiai suplūsta savaitgaliais.
Deja, degintis ir ramiai vaikštinėti po šias vietas iš mūsų šalies atvykę naujakuriai dar negali. Didžiausias rūpestis čia emigruoti sugalvojusiam Tadui dabar yra darbo paieškos.
„Lietuvoje dirbau šefu, o keliauti sumaniau, nes pagalvojau, kad noriu pamatyti pasaulio, kad reikėtų padirbėti šitoje srityje [kitur]. Lietuvoje viskas buvo tikrai gerai, buvo komforto zona, iš pradžių buvo sunku iš jos išlipti, bet dabar esu patenkintas“, – tvirtina Tadas.
Viename prabangiausių Vilniaus restoranų virtuvės šefu dirbęs Tadas labai netikėtai, besibaigiant vasarai, nusprendė, kad šiltu ir, svarbiausia, saulėtu oru nori mėgautis ilgiau nei tik tris mėnesius per metus, todėl reikia kažką keisti.
„Dubajus apskritai tarp kitko papuolė. Norėjosi, kur šilta, ir atsirado tas Dubajus. Tai buvo pirma vieta, kur nusprendėme emigruoti, ir kitų galimybių nesvarstėme“, – pasakoja Tadas.
Jo žmona Mingailė taip pat sako, kad norėjosi važiuoti ten, kur šilta: „Lietuvoje aš visą laiką mokiausi universitete ir po šešerių metų – bakalauro ir magistro studijų – atėjo laikas, kai norėjosi pertraukos. Sako – važiuojame, sakau – važiuojame, bet vienintelė mano sąlyga – ten, kur šilta.“
Po savaitės patirties Dubajuje Tadas sako, kad jame nejaučia didesnių kultūrinių skirtumų nei kažkur kitur: „Nėra čia jau viskas taip skirtinga negu kažkur kitur, – po savaitės patirties Dubajuje sako Tadas. – Aš pats dvejus metus gyvenau Londone. Ten irgi yra kultūrų skirtumas, daug žmonių gyvena, pirmas įspūdis toks ir buvo, kad atvažiavau į arabų kraštą, o čia, ypač centre, tikrai nepasakyčiau, kad čia yra arabų kraštas.“
Dubajus pastarąjį dešimtmetį laikomas vienu patraukliausių pasaulio miestų. Todėl nenuostabu, kad kasmet auga ne tik šiame emyrate apsilankančių turistų skaičius, bet sparčiai daugėja ir norinčių čia apsigyventi ir dirbti.
„Labai patinka, kad švaru, saugu ir gražu. Gerai jautiesi gražioje aplinkoje“, – sako Tadas.
Lietuvių bendruomenė Dubajuje – stipri
Anot „Emigrantų“ pašnekovo, norint tapti šio Artimųjų Rytų krašto gyventoju yra du keliai: vienas – mažiau rizikingas, kai viskas planuojama iš anksto, ir kitas – daug rizikingesnis, kai atvykstama be jokio pasiruošimo ir laimė tiesiog bandoma vietoje. Tadas taip ir padarė.
„Aš tiesiog atskridau. Atskridęs gauni antspaudą pase, vizos nereikia, gauni [leidimą] čia būti 90 dienų. Ir viskas. Po to ieškaisi darbo, ir darbdavys tau privalo parūpinti vizą. […] Aišku, gali ieškotis darbo ir būdamas Lietuvoje. Tada kitas procesas vyksta, bet negaliu tiksliai pasakyti, nes ir nežinau“, – pasakoja Tadas.
Iki šiol Dubajuje ar kur nors aplink jį šiuose arabų kraštuose lietuvis nėra buvęs, tačiau tai jam baimės nekėlė: „Aš nesu labai išrankus, moku greitai prisitaikyti prie visko.“
Paklaustas, kaip ieškotis Dubajuje darbo, Tadas sako: „Mūsų tautiečių visur yra pilna, be abejo, ir Dubajuje. Iš pradžių ieškojau per pažįstamus, kas čia jau gyvena ir dirba restoranų ir viešbučių srityje. Taip kažką ir suradau. Vieni lietuviai čia gyvena 6–8 metus, kiti – 16 metų, kiti turi nekilnojamojo turto. Čia lietuvių bendruomenė labai stipri, visi labai paslaugūs, net „Facebooke“ yra bendruomenės puslapis, kur gali gauti atsakymus į tau rūpimus klausimus – ne vienas žmogus atsakys, patars, kaip geriau elgtis, ką daryti“.
Anot Tado, pradėti dirbti Dubajuje taip pat lengva, kaip bet kurioje Europos Sąjungos šalyje. Anot jo, imigracijos įstatymai šiame emyrate labai palankūs naujakuriams. Ir iš paprasto turisto nesunkiai galima tapti teisę dirbti turinčiu laikinu šalies gyventoju.
„Dar būdamas Lietuvoje parašiau bendruomenei, kad ruošiuosi atvažiuoti į Dubajų, gal kažkas gali padėti, esu šefas, ieškosiu darbo. Iš karto atsirado ne vienas ir ne du, sako – atsiųsk savo CV, perduosiu tam ir tam. Taip pradėjau, buvau keliuose susitikimuose ir vienas iš jų pavyko, ruošiuosi pradėti dirbti. […] Neatvažiavau su labai su daug pinigų, o čia, aišku, viskas yra brangu“, – teigia Tadas.
Atvykstantiems į šalį turistiniais tikslais ar planuojantiems dirbti Tadas pataria pasitaupyti. Ne veltui Dubajus vadinamas prabangos miestu, daug prekių ir paslaugų čia yra gerokai brangesnės nei Lietuvoje. Tad jeigu atvyksite tuščiomis kišenėmis – kelionė gali turėti skaudžią pabaigą: „Nuoma labai brangi. Maistas truputį brangesnis negu Lietuvoje, transportas brangokas“.
Europiečiai vietiniams atrodo patikimi
Emigruoti nusprendęs profesionalus virtuvės šefas sako supratęs, kad Dubajuje, skirtingai nei Londone, kuriame jis anksčiau gyveno, vertinami lietuviški diplomai ir mūsų šalyje įgyta patirtis. Jeigu savo darbe buvote gerai vertinamas arba užėmėte aukštą postą – į tai tikrai bus atsižvelgta.
„Aš esu baigęs kulinarijos mokyklą, jie labai į tai atsižvelgia. Vakar labai ilgai kalbėjausi su savo vadovu, jis tikrai tai vertina, nes daugiausiai yra privažiavusių iš Indijos, Malaizijos, kurie tikrai nieko nebaigę, dirba indų plovėjais ir po truputį juos moko. Tai tas, kas turi išsilavinimą šitoje srityje, yra gerbiamas ir vertinimas – aš gavau aukštesnę poziciją, negu tikėjausi. Ir į patirtį atsižvelgia – reikėjo papasakoti, kur dirbau, ką dirbau, kokia buvo darbo specifika, kokio lygio restoranas“, – atskleidžia Tadas.
Bet jeigu jūsų darbo patirtis nulinė, jeigu neturite jokių diplomų – vis tiek Dubajuje turėsite vieną privalumą. Tadas sako per čia praleistą savaitę supratęs, kad vietiniai lietuvius mėgsta jau vien dėl šviesios odos spalvos. Visi europiečiai jiems atrodo patikimi, darbštūs ir protingi.
Visą savaitę intensyviai darbo ieškojęs lietuvis virėjas suprato, kad atėjus į darbo pokalbį Dubajuje niekas apie pinigus kalbėti nepuola. Tai būtų blogo tono ženklas, parodymas, kad rūpi tik finansinė pusė, o ne pats darbas: „Lietuvoje viskas prasideda nuo pinigų, o čia nuo to, koks bus darbas, ką dirbsime, tikslai, vizija.“
Pasak Tado, jei darbdavys pasirašo su darbuotoju sutartį, į jį investuoja labai daug pinigų: „Nuperka vizą, kuri kainuoja labai daug. Tu iškart pasirašai kontraktą metams arba dviem, dažniausiai dviem, ir iš karto esi „pririštas“ prie tos įmonės“.
Į aukšto lygio restorano virtuvę norintis pakliūti lietuvis virėjas, nors dar nieko nedirba, jau yra tikras, kad pajamų šaltinį tikrai turės. Jam liko apsispręsti, kurį iš siūlomų variantų pasirinks.
„Dabar buvo trečias pokalbis, pirmi du tokie nelabai. […] Kartais nuėjęs pamatai, kad nepatenkina tavo lūkesčių. Atrodo, viskas gražu ir blizga, o nuėjęs į virtuvę matai, kad nėra viskas gražu – dirba apsišnerkštę, arba matai, kad nepritapsi prie kolektyvo“, – „Emigrantams“ sako Tadas.
Kuklaus būdo Tadas Dubajuje dar nespėjo pasijusti vietiniu, tačiau jau kelis kartus buvo patekęs į nejaukias situacijas. Atvykėliai iš skurdžių musulmoniškų šalių jo aplankytų restoranų virtuvėse demonstravo pernelyg didelę pagarbą.
Dėl kiek sugebi susitarti, tiek ir gauni
Dubajuje, kaip niekur kitur pasaulyje, svarbus žmogaus įvaizdis. Jeigu čia pasirodote kaip puikus specialistas, sakote, kad esate vertas didelių pinigų – taip ir bus. Bet jeigu nors kiek kuklinatės, abejojate savo jėgomis – gali būti, kad dėl to nukentės jūsų atlyginimas. Už savo algą kiekvienas čia kovoja asmeniškai.
Tadas sako, kad kai kas gauna itin mažus, net juokingus pinigus, už kuriuos pragyventi tiesiog neįmanoma. O kai kas – labai daug: „Čia nėra nei minimumo, nei maksimumo, čia yra tavo sutartinė kaina, dėl kiek tu susitarei, tiek ir gauni.“
Dubajuje ilgam pasilikti svajojantis Tadas planuoja, kad čia dirbdamas tokį patį darbą, kokį dirbo Vilniuje, turėtų uždirbti trys ar net keturis kartus daugiau.
„Aišku, svarbiausia – pinigai, bet ir patirties pasisemti, padirbėti su gerais šefais norėčiau. Ir ne vienas restorane. Bet ir pirmas, kurį nusižiūrėjau, man visai patinka. Tai yra didelis restoranas su 200 sėdimų vietų per 3 aukštus – dar neteko matyti nieko panašaus. Virtuvėje dirba apie 30 žmonių vienu metu – 16 šefų ir pagalbinis personalas“, – pasakoja Tadas.
Restoranas, kuriame Tadas norėtų pradėti dirbti virtuvėje, jį įdarbins ne maistui ruošti. Specialistui iš Lietuvos ruošiamos ypatingos ir labai atsakingos pareigos: „Aš turėčiau prižiūrėti maisto atidavimą – tai yra, prieš atiduodant lėkštę, ragauti ir žiūrėti, ar viskas gerai joje atrodo. […] Vieną savaitę gali turėti vieną išeiginę dieną, kitą savaitę – dvi. Tai darbo daug. Restoranas dirba nuo 18 val. iki 23 val., dieną esi laisvas, pradedi dirbti nuo 16 val.“
Tado žmona Mingailė taip pat nesunkiai skinasi kelią Dubajaus darbo rinkoje. Išvaizdi mergina, vos atvykusi, susitarė dėl kelių darbo susitikimų, o labiausiai jai patiko pasiūlymas iš vienų oro linijų.
Tadas ir Mingailė apskaičiavo, kad čia uždirbs daugiau, bet ir išleis gerokai daugiau. Ar pavyks sutaupyti, jie abejoja, nes tokiu atveju reiktų vengti pramogų, net ir restorane, kuriame planuoja dirbti Tadas, negalėtų pavalgyti.
Labiausiai lietuvių porą egzotiškame Dubajuje vargina dideli atstumai. Norint nukeliauti iš vieno taško į kitą kartais tenka sugaišti net keletą valandų.
Pirmieji važiavimai metro lietuvių porai sukėlė daug nuostabos. Pirmiausia, visi norintys čia gali važiuoti daug prabangesniu – liukso klasės vagonu, tik už tai reikia primokėti. Taip pat yra ir specialus lyčių suskirstymas.
„Keisčiausia, kad metro yra moterų vagonai, kur gali sėdėti tiktai moterys, vyrams negalima. Yra moterų taksi, kurį vairuoja tik moterys ir veža tik moteris. Moterys čia yra truputį atskirtos“, – pasakoja Tadas.
Metro negalima kramtyti gumos
Vos tik atvykę Tadas ir Mingailė gavo perspėjimą, kad miesto gatvėmis nevaikščiotų susikabinę rankomis. Jungtiniuose Arabų Emyratuose viešumoje pora negali rodyti jokių jausmų. Taisyklių Dubajuje labai daug, per savaitę lietuviai visko dar nespėjo išmokti.
„Metro negalima kramtyti gumos. Šiandien įlipau į metro, kramčiau gumą, paskui žiūriu, kad reikia nekramtyti, nes čia visur gali būti policininkų su civilių apranga ir gali bet kada gauti baudą“, – teigia lietuvis.
Dubajus – ne tik vienas prabangiausių pasaulio miestų, bet ir vienas saugiausių. „Viena moteris pasakojo, kad gali eiti apsikarstęs auksu per tamsiausią rajoną – tavęs nė pirštu nepajudins“, – sako Tadas.
Pirmuosius žingsnius svetimoje šalyje žengianti pora žino, kad šis jų nuotykis Dubajuje netrukus amžinai. Be galo mylintys Lietuvą Tadas ir Mingailė į savo šalį tikrai žada grįžti, tik kol kas jiems reikia nuotykių bei naujų atradimų.
„Čia laikina stotelė, tikrai nesiruošiame čia gyventi ilgiau negu 3–4 metus, bet bus matyti, kaip čia kas. Dubajus nėra ideali vieta vaikams auginti, kas jau rūpės po 4 metų. Kadangi čia nemoki jokių mokesčių, tai augindamas vaiką negauni jokių pašalpų, išmokų, turi išeiti iš darbo ir auginti vaiką iš santaupų, kas yra didžiulė prabanga. Vienas turi dirbti, kitas sėdėti namuose, bet, jeigu galimybės leis, tai kodėl ne. Bet vaiko leisti į mokyklą čia nenorėčiau, nes sužinojau, kad kainuotų 120 tūkst. vietinių pinigų metams. Taigi, kai bus vaikų, grįšim“, – žada Tadas.
