Oslo universitetinės ligoninės pacientai gali pabėgti nuo varginančios gydymosi realybės į specialiai tam skirtą miškų gydyklą.
Miške aplink laužą susispietusi Skogenų Tangeraasų šeima, regis, visiškai nekreipia dėmesio į šalčio ir sniego nestokojančią žiemos dieną. Jie inikę į mėgavimąsi karštu šokoladu ir dešrelių kepimą. Aplink šokinėja jų šuo. Trys dukterys, kurioms yra 7, 10 ir 12 metų, pakaitomis kapoja malkas, šaudo iš lanko ir užbėga į netoliese esančią trobelę, kur užsiima gyotaku – tradiciniu japonišku žuvų antspaudų ant ryžių popieriaus menu.
Tai atrodo tarsi šeimos atostogos kaime, tačiau viskas vyksta Oslo universitetinės ligoninės teritorijoje. Vidurinioji šeimos duktė Albertine serga vėžiu – dabar jai remisijos laikotarpis. Liga tapo sunkiu išbandymu visai šeimai.
Su jais yra Maren Østvold Lindheim, vaikų psichologė, dirbanti ligoninėse ir padedanti vaikams pasirengti daug jėgų pareikalaujančiam sunkios ligos gydymui.
„Bet koks atsidūrimas ligoninėje yra iššūkis. Kartais vaikai labai baiminasi to, kas jų laukia. Daugelis tiesiog negali pakęsti minties apie skausmą”, – aiškina M. Lindheim. Ji pridūrė, kad tokia savijauta gali paveikti gydymą – kartais vaikai gali imti jam priešintis.
Psichologė pažymi, kad jau pati būtinybė gulėti ligoninėje prieštarauja įprastai kasdienybei ir šeimos gyvenimui, dėl to galima netekti kontrolės, o viskas gali turėti emocinių ir fizinių pasekmių. Per pastaruosius septynerius metus ji pastebėjo teigiamą gamtos poveikį gydymui ir jos darbo rezultatams.
Anksčiau, kai ji mėgindavo dirbti su pacientais ligoninėje, buvo labai sudėtinga. Jie užsisklęsdavo, budavo pavargę nuo nuolatinio kraujo davimo tyrimams ir atsakinėjimo į medicininius klausimus. Tačiau pacientų išsivedimas pasivaikščioti už ligoninės sienų darydavo stebuklus. „Mano pacientai taip ilgai išbūdavo ligoninėje ir niekas jų nepasiteiraudavo, ar jie nori išeiti į lauką. Kai išsivesdavau juos, prisėsdavome ant žolės prie upelio, tada jie prakalbėdavo”, – pasakoja psichologė. Tuomet ji jau galėjo vystyti ryšį su pacientais, aptarti bet kokias galimas baimes ir pasirengti gydymui ligoninėje.
Laikui bėgant, ji pagalvojo, kad būtų puiku įkurti specialią vietą pakankamai toli nuo ligoninės, jog būtų galima apie ją užmiršti, tačiau ir pakankamai arti, jei staiga prireiktų medicininės pagalbos. Iš pradžių M. Lindheim kreipėsi į „Friluftssykehuset” fondą – labdaros organizaciją, įkurtą Håvardo Herneso, kurio duktė Linea Oslo universitetinėje ligoninėje buvo gydoma nuo reto ir agresyvaus tipo vėžio. Tuomet H. Hernesas su savo istorija ir entuziazmu kreipėsi į architektūros kompaniją „Snøhetta”.
„Dėl savo dukters ligos jis puikiai suprato ir pajuto mano idėją. Ši situacija smarkiai mus sukrėtė ir suvokėme, ką gali padaryti architektūra”, – sako „Snøhetta” įkūrėjas Kjetilis Trædalis Thorsenas. Jis įsitikinęs, kad pagrindinis architektūros tikslas – pagerinti žmonių gyvenimą. Jei ligoninės būtų kuriamos nenutolstant nuo gamtos ir dizaino, pacientai galėtų sveikti sparčiau. Intensyviai besikonsultuodama su ligoninės medikų komanda, kompanija ėmė kurti gydyklą.
Maren Østvold Lindheim (kairėje), Linea Hernes ir Håvardas Hernesas
Galutinis produktas – ryškus kontrastas ligoninės pastatui. Jis pastatytas iš medžio, į jį galima patekti invalido vėžimėliu. Pastatą sudaro pagrindinis kambarys, mažesnis kambarys, skirtas pokalbiams ir gydymui, ir vonia. Per didelius langus krenta šviesa, juos galima atidaryti. Pro langus galima stebėti medžius – taip sumažėja skirtumas tarp vidaus ir išorės. Kiekvieno tokio namelio pastatymas ir įrengimas kainuoja apie 580 tūkstančių eurų. Projektą finansuoja ligoninė, vyriausybė ir „Friluftssykehuset” fondas.
Pirmasis gydyklos pastatas oficialiai atidarytas vasarą. Kol kas projektas tebėra ankstyvajame etape, ligoninės komanda ketina tirti poveikį pacientams. Gydykla gali pasinaudoti bet kuris pacientas, norintis pabėgti nuo ligoninės aplinkos. Rezervacijos atliekamos per rezervavimo sistemą.
Vėliau dar viena gydyklos trobelė atidaryta Pietų Norvegijoje, Kristiansande, netoli Sørlandet ligoninės.
Pirmoji gydykla pasinaudojusi pacientė buvo Solveig Sigmond Ræstad, dirbanti kino srityje. Prieš metus jai buvo persodinta širdis, moteris jau buvo pavargusi nuo ligoninių.
Po to, kai 43-ejų S. S. Ræstad patyrė širdies smūgį, jau ilgą laiką teko būti ligoninėse. Kai ligoninėje ji atsidūrė pirmą kartą, įprastinės procedūros siaubingai nepavyko. Moteris stebuklingai išgyveno, tačiau, laukdama persodinimui tinkamos širdies, buvo prikaustyta prie mechaninės pompos.
„Negalėjau vaikščioti. Nieko negalėjau daryti. Buvau intensyvios slaugos palatoje, aplink mane visuomet buvo pilna žmonių. Tai buvo tikra beprotybė su deguonies kaukėmis ir nuolat aplink mano lovą besiburiuojančiais gydytojais”, – prisimena S. S. Ræstad. Kitus 14 mėnesių jai nuolat tekdavo gultis į Oslo universitetinę ligoninę. Kai moters aplankyti atvykdavo jos nedideli vaikai, ligoninės aplinkoje jie jausdavosi nepatogiai, be to, nebuvo privatumo – durys visuomet būdavo atviros.
„Būčiau norėjusi apsilankyti gydykloje dar prieš širdies persodinimo operaciją. Ten gražu ir nuošalu. Galėjau būti tiesiog savimi, o ne paciente. Niekas nuolat į tave nespokso ir nevaikštinėja šalia. Buvimas ligoninėje yra tikra kančia savo nusistatytoms riboms. Gera, kai gali gyventi kiek laisviau”, – sako moteris.
Tokia gydymo idėja nėra nauja. Didžiojoje Britanijoje dar karalienės Viktorijos laikais ieškoti sveikatos žmonės vykdavo į kalnus ir mineralų gydyklas. Gerokai vėliau Japonijos vyriausybė pristatė shinrin yoku („miško vonių”) konceptą, ragindami žmones panaudoti šalies miškus gydymui. Tačiau tokios idėjos įkomponavimas į šiuolaikinę sveikatos apsaugos sistemą atrodo ganėtinai revoliucingas, ypač turint omenyje, kad nepagražinta gamta atrodo visiška ligoninės priešingybė. „Friluftssykehuset” fondas planuoja daugiau tokių gydyklų prie ligoninių statyti ne tik Norvegijoje, bet ir užsienyje.
Parengta pagal „The Guardian”, deezen.com ir treehugger.com.
