Gyvenantys Švedijoje susiduria su ne viena neįprasta vietine tradicija, verčiančia gerokai nusistebėti. Štai keletas keistų, bet neabejotinai smagių švediškų tradicijų, su kuriomis Švedijoje gyvenantiems užsieniečiams tenka anksčiau ar vėliau susidurti.
Kokios Užgavėnės be milžiniškų bandelių
Užgavėnių dieną (fettisdag) švedai mėgaujasi saldžiu ir riebiu skanėstu – bandelėmis su kardamonu, migdolų kremu ir plakta grietinėle. Šios bandelės vadinamos semla. Dabar jos iš tiesų pradedamos valgyti jau po Kalėdų.
Šios bandelės yra išties milžiniškos, jas valgyti sudėtinga – atrodo, tarsi dorotumei didžiulį burgerį. Jas valgant, neįmanoma neišsitepti kremu ir neapsibarstyti cukraus pudra. Norint bent kiek to išvengti, patariama pradėti valgyti nuo „kepurėlės”, ja užkabinant plaktos grietinėlės, o paskui suvalgyti likusią bandelę.
Semlos yra neatsiejamos ir nuo fikos – saldžios kavos pertraukėlės.
O štai legenda pasakoja, kad 1771-aisiais Švedijos karalius Adolfas Fredrikas susmuko ir mirė sušlamštęs 14 šių bandelių, kurios buvo jo mėgstamiausias desertas. Tiesa, iki tol jis sukirto įspūdingus pietus, užgerdamas juos šampanu.
Velykų raganaitės
Per Velykas Švedijoje egzistuoja paprotys, kurio dauguma švedų tikrai nelaiko neįprastu: vaikai persirengia raganomis ir išsipaišo veidus strazdanomis. Šis paprotys siekia dar pagoniškus laikus.
Švedų tautosakoje populiarus pasakojimas apie tai, kaip raganos ant šluotų atskrisdavo šokti drauge su velniu į legendinę pievą Blåkullą. Todėl Didįjį ketvirtadienį (skärtorsdag) galima sutikti vaikų išpaišytais veidais – pasirausvinusių skruostus ir nusipiešusių ryškias strazdanas – ir su šluotomis. Kai kurie pasibeldžia į duris ir prašo saldumynų, kartais už tai pasiūlydami savo piešinių – tai primena Heloviną.
Varlyčių šokiai
Ši tradicija nepalieka abejingų daugelio. Vidurvasario šventės (Midsommar, lietuvškų Joninių atitikmuo) išvakarėse Švedijoje išdygsta didžiuliai mediniai stulpai, išpuošti žaluma ar gėlėmis.
O tada šokama aplink šiuos stulpus. Šokama ne bet kaip – vaizduojant varles ir dainuojant dainą, vadinama „Små Grodorna”. Šiuos dainos žodžiai išvertus skamba maždaug taip: “Į mažas varlytes yra smagu žiūrėti/ Jos neturi nei ausų, nei uodegų, kva kva kva”.
Midsommar šventei netrūksta įvairiausių įdomių tradicijų, tačiau varlyčių šokius perspjauti sunku.
Vėžių valgymo vakarėliai
Jeigu atrodo, kad už šokančias varlytes jau nieko keisčiau nebus, palaukite kvietimo į vėžių valgymo vakarėlį.
Per tokius tradicinius vakarėlius, rengiamus vasaros pabaigoje ir vadinamus kräftskiva, jo dalyviai susėda aplink virtais vėžiais nukrautą stalą, dažniausiai pasidabinę šventine atributika – kepurėlėmis ir seilinukais.
Na, o tada visi kaip įmanoma garsiau sudoroja bent po 15 vėžių, nuolatos gerdami stipriuosius gėrimus ir nedarniai dainuodami ar tiesiog skanduodami. Šie vakarėliai iš tiesų laisvai galėtų vadintis tiesiog „alkoholio vakarėliais”, mat per visą laiką suvartojami tikrai įspūdingi kiekiai stipriųjų gėrimų.
Kalnus vėžių, suvalgomus per šiuos vakarėlius, proporcingai atitinka per juos išgertas alkoholio kiekis: nuolat keliamos pripildytos taurės, dainuojama, ir visa tai ištisai kartojasi.
Ančiuko Donaldo valanda
Švediškos Kalėdos, žinoma, pasižymi daugybe tradicijų. Viena jų yra gan neįprasta – tai ančiuko Donaldo valanda. Tikrai taip, visa šalis Kalėdų išvakarėse trečią valandą susėda prie televizoriaus ekrano pasižiūrėti „Kalle Anka” – animacinio „Disney” filmuko apie ančiuką Donaldą. Ši tradicija gyva nuo pat 1959-ųjų. Dėmesio sulaukia ir kita „Disney” klasika bei neseniai išpopuliarėję kūriniai.
Parengta pagal thelocal.se, sweden.se, visitsweden.se ir scandinavinastandard.com.
