Įdomioji Skandinavija

Skandinaviškų Joninių ypatumai

Skandinavijoje Vidurvasario šventė (Vasarvidžio šventė, lietuviškų Joninių atitikmuo) – šviesos, šilumos ir ryšio su gamta metas. Vasaros saulėgrįžos šventė laikoma didžiausia ne religinio pobūdžio švente Skandinavijoje.

Skandinavai Jonines švenčia labai įvairiai, bet dažniausiai neapsieinama be laužų, buvimo lauke ir maisto gausos. Laužai iš tiesų yra iš pagonybės atėjusi ir iki šių dienų išlikusi blogio išvarymo apeiga. Švęsti paprastai pradedama išvakarėse, šventė neretai nusikelia ir į kitą dieną.

Danijoje Vasarvidžio išvakarės (Sankt Hans Aften) švenčiamos birželio 23 d.

Švedijoje Vasarvidžio išvakarės švenčiamos penktadienį nuo birželio 19 iki 25 d. Vidurvasario šventė (Midsommar) būna šeštadienį.

Norvegijoje Vasarvidžio išvakarės švenčiamos birželio 23 d.

Švediškos Vidurvasario tradicijos

Midsommar švenčiama visoje Švedijoje, žmonės dažnai iš miesto vyksta švęsti į gamtą. Išvakarėse skinamos gėlės ir renkami žolynai, iš kurių pinami vainikai, skirti papuošti didžiuliams mediniams stulpams. Jie taip pat puošiami kaspinais ir statomi atviroje vietoje, kad būtų galima aplink šiuos stulpus šokti.

Tiesa, šokama paprastai ne bet kaip, o vaizduojant varles ir dainuojant dainą, vadinamą “Små Grodorna”.

Midsommar Švedijoje paprastai sutraukia daug žmonių. Tai dažnai būna pirmoji švedų vasaros atostogų diena.

Midsommar išvakarėse laukia ilgos vaišės, neapsieinančios be tradicinio švediško maisto – silkės ir bulvių. Ant vakarienės stalo taip pat būna keptos ar rūkytos žuvies (dažniausiai lašišos) ir šonkaulių arba mėsos kepsnys. Desertui mėgaujamasi braškėmis su grietinėle. Žinoma, viskas gausiai nuplaunama akvavitu.

Kitą dieną šventė tęsiama su tuo pačiu maistu ir gėrimais, paprastai vėl švenčiama lauke.

Daniškos Vidurvasario tradicijos

Danai Sankt Hans Aften pažymi visoje šalyje liepsnojančiais laužais. Paprastai įžiebiant laužą sakomos kalbos, paskui dainuojama. Tradiciškiausia daina – “Vi Elsker Vort Land” (“Mylime savo šalį”).

Laužai per danišką Vasarvidžio šventę liepsnoja dar nuo vikingų laikų, kai jais buvo siekiama būsimą derlių apsaugoti nuo piktųjų dvasių.

Istorikų manymu, laužai ir raganos deginimo tradicija į Danija atkeliavo su vokiečių amatininkais apie 1860 metus. Vokietijoje laužai deginami ir raganos gaudomos per Valpurgijos naktį. Danijoje ši tradicija susijungė su Vidurvasario šventės minėjimu. Dabar per Vidurvasario šventę ant laužų prieš deginant neretai vis dar uždedama tariamos raganos figūra, pagaminta iš šieno, popieriaus ir senų skarmalų. Ši tradicija, skirtingai nei, tarkime, stebuklingų žolelių rinkimas, išliko iki šių dienų.

Degant laužams, susibūrę žmonės mėgaujasi gamta ir piknikauja, toliau dainuoja ir gausiai vaišinasi alkoholiu.

Šiemet Danijoje Sankt Hans Aften šventė nusimato panaši į įprastinę, nors dalis renginių ir buvo atšaukta.

Šiuo metu tebegaliojantys ribojimai tebenumato 500 limitą privatiems renginiams lauke, tačiau oficialiuose kultūriniuose renginiuose gali dalyvauti iki dviejų tūkstančių žmonių, jei jie pasiskirstę grupėmis po 500. Tad mažesni Sankt Hans Aften renginiai tikrai vyksta.

Tiesa, numatoma, kad organizatoriai turi tikrinti dalyvių koronos pasus.

Norvegiškos Vidurvasario tradicijos

Norvegijoje Vidurvasario išvakarės vadinamos Sankt Hans Aften arba Jonsok-kveld.

Šventė taip pat neapsieina be laužų, kurie, kaip manyta, apvalo erdvę nuo piktųjų dvasių, gardaus maisto ir susibūrimų. Dažnai susirenkama prie jūros ar kito vandens telkinio.

Parengta pagal scandinaviastandard.com, thelocal.se, thelocal.dk ir thelocal.no.

Liked it? Take a second to support Inga Kazakevičiūtė on Patreon!

Skandinaviškų Joninių ypatumai
sfgdfg
  • .
    To Top