2020 m. vasarą Vilmorus atliktame tyrime* tik 49 % apklaustų žmonių teigia, kad jiems pavyksta sėkmingai suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą. Verta atkreipti dėmesį, jog 65 % moterų jaučiasi kaltos palikdamos vaikus kitų priežiūrai, kol pačios dirba. Vyrus kaltė vargina rečiau – tokių yra beveik 38 %, tačiau šie išgyvenimai akivaizdžiai būdingi ir jiems. Jeigu skaitote šį straipsnį, tikėtina, Jūs irgi susiduriate su šiais sunkumais. Tai nėra pavieniai atvejai – tai sisteminė problema, kuri dažnai baigiasi perdegimu, išsekimu ir santykių griūtimi.
Žinoma, reikia viešų diskusijų, sprendimų valstybės mastu, tačiau vien reikalavimai valstybei, darbdaviams ar visuomenei neapsaugos Jūsų nuo dabartinės būsenos, kuri pamažu tampa pavojinga. Daug efektyviau ir greičiau yra suprasti, ką Jūs darote ne taip, kokie klaidingi įsitikinimai ir veiksmai Jus veda link chroniško nuovargio, vidinės tuštumos ar net šeimos krizės. Apie tai kalba Tęstinių mokymų centro pokyčių programos DaVinci 365® ARCHITECTUS trenerė Asta Pečiulienė.
„Dirbu su žmonėmis, kurie dažnai jau būna ties emocinio išsekimo riba – o pradžia visada ta pati: įsukimas į kaltės, pareigos ir neįmanomų lūkesčių spąstus.“
Nežinote, ko norite, bet vis tiek jaučiatės kalti
Žmonės dažnai nežino, kokio balanso tarp darbo ir asmeninio gyvenimo nori. Jie neturi atsakymo, kada jaustųsi geri darbuotojai ir geri tėvai. Iš čia kyla nuolatinis „nepakankamai“: nepakankamai daug, nepakankamai gerai, nepakankamai laiko. Šis neapibrėžtumas virsta nuolatiniu kaltės jausmu ir savigrauža. Be aiškių ribų, žmonės perdegdami praranda pasitikėjimą savimi, o kartais ir artimųjų palaikymą.
Stengiatės būti tobuli visur, bet nebepajėgiate
Daugelis tiki, kad turi dirbti taip, lyg neturėtų vaikų, o vaikus auginti taip, lyg neturėtų darbo. Tokia logika veda prie per didelio įsipareigojimų kiekio, ribų nebuvimo ir nuolatinio jausmo, kad viską darote blogai. Nors Jūsų intencija – atsakomybė ir rūpestis, rezultatas – neišvengiama įtampa, stresas, ir išsekimas. Ši įtampa dažnai baigiasi perdegimu, o kai kuriais atvejais – net verslo ar šeimos žlugimu.
Darbe – kaltė dėl šeimos. Namuose – mintys apie darbą
Dirbdami galvojate apie neatliktus darbus namuose, o namuose – apie darbą. Tokia būsena ilgainiui pradeda griauti abi sritis. Darbo efektyvumas krenta, sprendimų kokybė prastėja, santykiai su artimaisiais praranda gilumą. Žmonės patenka į uždarą kaltės, nerimo ir pervargimo ratą, iš kurio vis sunkiau išlipti.
Neturite laiko sau? Tai pavojinga, ne didvyriška
Kai viską darote „dėl kitų“, bet užspaudžiate savo poreikius, anksčiau ar vėliau atsiranda pyktis. Jis pasireiškia ne vietoje ir ne tiems, kas kaltas – partneriui, vaikui, kolegai. Po to – kaltė, savęs kritikavimas, emocinis atsitraukimas. Daugelis šį modelį kartoja metus, kol galiausiai suserga arba nutrūksta santykiai. Tai nėra smulkmena – tai tylus smūgis sau pačiam.
„Susitvarkysiu pats“ – saviapgaulė, kuri veda į izoliaciją
Daugelis žmonių net ir susidūrę su akivaizdžiais sunkumais vengia prašyti pagalbos. Jie dirba per naktis, aukoja miegą, šeimos laiką, net sveikatą – kad tik viską „išspręstų patys“. Taip susikuria ne tik fizinis pervargimas, bet ir emocinė izoliacija. Tyliai kaupiasi nuoskaudos, neišsakytos viltys, lūkesčiai – kol galiausiai sprogsta. Vien todėl, kad niekada nepasakėte garsiai, jog nebespėjate.
Neplanuojate laiko – ir mokate už tai kiekvieną dieną
Gyvenimas be plano virsta nesibaigiančiu gesinimu: kur kitą savaitę, kas vakarienei, kada vaikų būreliai, kodėl viskas paskutinę minutę. Kai nėra aiškaus plano, visos užduotys galvoje – o tai veda prie nuolatinės įtampos. Pradėję planuoti laiką, žmonės dažnai nustemba, kiek daug energijos eikvojama smulkmenoms. O dar labiau – kiek jos atsilaisvina, kai atsiranda struktūra. Kitaip tariant, neplanuodami savo laiko, žmonės sąmoningai renkasi chaosą.
Skaičiai negailestingi: per pastarąjį dešimtmetį emocinio perdegimo atvejų padaugėjo dvigubai. Tarp vadovų ir verslo steigėjų net 30 % pripažįsta, kad buvo atsidūrę ties perdegimo, santykių krizės ar verslo žlugimo riba.
Todėl klausimas ne „ar turite sunkumų“, o – kiek ilgai dar juos ignoruosite?
Jei atpažinote save nors viename iš šių punktų – laikas ne dar kartą susiimti, o peržiūrėti visą gyvenimo sistemą. Ir jei reikia – kreiptis pagalbos dabar. Geriau tai padaryti dabar, negu kai pasekmės taps negrįžtamos.
