Švedijos naujienos

Andrius Tapinas lankėsi Stokholme

Andrius Tapinas – ne iš tų, kuriems populiarumas ir pripažinimas – savimeilės paglostymas. Savo pokalbius, susitikimus, diskusijas ir laidas jis išnaudoja visuomenei ir jaunimui svarbiomis ir įdomiomis temomis. Andrius – gaivos, ironijos, subtilaus humoro ir kokybės gurkšnis tiek literatūros, tiek televijos padangėje.

Atvažiavęs į Stokholmą Andrius pasidalino savo mintimis apie jaunimą, savo karjeros kelią, kryžkelius ir svarbiausias pamokas. Šį kartą turime galimybę pasikalbėti ne tik apie jaunimui aktualias problemas, bet ir giliau pažinti šią įdomią bei šiltą asmenybę.

Koks buvote paauglystės metais? Kokios ankstyvos vertybės, bruožai suformavo jūsų asmenybę?

Pozityvus ir labai teigiamas. Dešimtukų karalius, mokyklos pirmūnas, renginių organizatorius. Taip pat buvau knygius nuo pat mažens. Ir rašytojas. Pirmąją “oficialią knygą” išleidau, kai man buvo aštuoneri. Šie keli bruožai išliko nuo vaikystės – ir dabar skaitau, rašau ir nemanau, kad sustosiu.

Taip pat pamenu du kertinius momentus mokykloje. Pirmas – kai tėvai dar mokyklos laikais pastumėjo mokytis anglų kalbos. Nusprendžiau perskaityti Žiedų valdovą – gana sudėtingą knygą. Išsirinkau tikrai ne vaikšką variantą ir per dieną geriausiu atveju perskaitydavau kokius du puslapius – bet kas kart darėsi vis įdomiau ir įdomiau. Po kiek laiko nebereikėjo žodyno. Tada mama man pasiūlė dalyvauti olimpiadoje ir pradėjau versti Žiedų valdovą ranka – ir taip skyrius po skyriaus išverčiau visą knygą. Visas šis procesas atvėrė ne tik fantazijos pasaulį, bet ir išmokė anglų kalbos. Tada visi įsivaizdavo, kad mano kelias bus anglų filologija…

Kitas kertinis momentas buvo kai pirmą kartą nuvažiavau į Valinsko žaidimą TAIP ir NE – ir iš salės patekau į žaidimą, laimėjau ir supratau, kad noriu dirbti televizoje, kai man buvo šešiolika. Tada susideliojau planą kaip tapti Valinsku.

Koks jums atrodo dabartinis jaunimas Lietuvoje?

Dabartinis jaunimas turi šiek tiek mažiau entuziasmo negu norėtųsi. Iš vienos pusės informacijos perteklius blaško jaunimą. Aš pats tikrai žinau, kiek laiko galiu išvaistyti tiesiog prisijungęs prie facebooko, instagramo, ar panašiai. O ką jau kalbėti apie žaidimus, serijalus – tu gali gyventi savo telefone 24 valandas. Taip pat visos negeros pagundos pasiekiamos daug anksčiau – taip daug jaunimo nuklysta klystkeliais ir praranda motyvaciją.

Tačiau iš kitos pusės – jaunimas turi begalę galimybių. Dabartinė jaunimo kartą daug greičiau išmoko anglų kalbą, daug greičiau reaguoja, jiems daug paprasčiau keliauti ir įgauti žinias, kurios mums buvo nepasiekiamos.

Tad kiekviena moneta, kiekvienas laikotarpis turi dvi puses. Viskas priklauso nuo to, kurią pusę matai tu.

Kalbant apie jaunimą prisimenu Kennedy šūkį – neklausk, ką valstybė gali duoti tau, klausk, ką tu gali duoti valstybei. Ar sutinkate, kad reikia galvoti ne tik apie tai, ką turėtų duoti ir ko neduoda  valstybė? Ar manote, kad visų pirmą turėtume galvoti, ką duodame mes?

Mano požiūris į žmogų, kuris tikisi kažko iš savo vastybės gana griežtas. Žinoma, kiekvienai šaliai reikia vizijos, ambicijos, idėjų. Tai įkvepia ne tik jauną žmogų.

Tačiau valstybės funkcija nėra rūpintis tavimi. Iš kitos pusės – aš visada skatinu jaunimą važiuoti į užsienį. Ne dėl situacijos tavo šalyje, o dėl savo paties tobulėjimo, akiračio praplėtimo ir kitų kultūrų pažinimo… Tačiau labai svarbu žinoti, kodėl išvažiuoji…

Manau, kad apskritai dauguma šalies problemų išsispręstų jei valstybė kiekvienam žmogui nupirktų bilietą į tris skirtingas šalis – pakeliauti ir praplėsti akiratį. Garantuoju, kad visi kitaip pradėtume žiūrėti į mus supantį pasaulį, problemas, kasdienybę.

Pavyzdžiui, vieną kartą projekte “Padrąsinti. Įkvėpti. Palaikyti”, vienos mokyklos vaikams suorganizavau kelionę pamatyti jūrą, nes vaikai niekad nematė jūros. Tai užtruko tik pusę dienos, tačiau vaikų akys ir stebuklas pamačius jūrą – nepakartojama patirtis. Ir tai taip paprasta.

Šis pavyzdys iliustruoja gyvenimo paradoksus – palygink mergaitę, kuri nematė jūros ir mergaitę, kuri 17 metų apkeliavo pusę pasaulio, šneka dviem kalbom ir išvažiuoja studijuoti į užsienį. Rinka sudelioja tavo galimybes, tačiau kartais tikrai nesunku jas praplėsti ir taip pakeisti žmogaus ateitį.

Kaip manote, kaip užsienio lietuviai galėtų padėti kurti ateities Lietuvą?

Užsienio lietuviai turi labai daug potencialo ir žinių. Jie mokosi, investuoja, dirba ir visos tos žinios tikrai naudingos Lietuvos augimui. Dalį viso to potencialo tikrai galėtume nukreipti į Lietuvą. Tačiau Tango šokamas dviese – dauguma lietuvių kad ir norėtų padėti, bet nežino kaip.

Tam reikia kultūrinių mainų, dalyvavimo socialiniuose projektuose ir galimybių bendradarbiauti. Tada užsimezgda dialogas. Tada pradėsime kurti pozityvią, kuriančią Lietuvą.

Užsienio lietuvių savivertė taip pat pasikeičia išvažiavus. Kitose šalyse nuo mažumos esi mokomas, jog gali pasiekti tai, ko nori. Tą entuziasmą turime realizuoti.

“Lietuvoje nuolat girdime: Neperšokęs griovio nesakyk op, nebūk mandras, įkirs gandras – taip užkoncervuojame savo ambicijas ir nerizikuojame. O išvažiavus įgauname daugiau motyvacijos veikti, kurti, keisti.”

Papasakokite vieną nesėkmės istoriją, kuri įstrigo galvoje.

Labai seniai atidariau savo restoraną Vilniuje, Islandijos gatvėje. Amerikietiško stiliaus restoranas išsilaikė tik vienerius metus, nes tikrai nežinojom, ką darom. Aš buvau atsakingas už marketingą, mano draugas buvo šefas, tačiau nei vienas iš mūsų nebuvo restorano vadybinkas ir niekam neatėjo į galvą, kad toks asmuo tikrai reikalingas. Kartais, kai per daug pasitiki savim, galvoji, jog gali padaryti viską – būti chirurgu, įkurti restoraną, nuskristi į kosmosą.

Knyga, kurią rekomenduotumėte kiekvienam jaunam žmogui?

“Knyga – tavo proto galastuvas ir akiračio plėtra”

Man atrodo, kad šiais laikais jaunas žmogus nemėgsta knygų, nes, privaloma literatūra mokykloje neužkabina, nesudomina. Aš grįžtu prie klasikos ir manau, kad kiekvienas jaunas žmogus tikrai turėtų perskaityti Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius, Meistrą ir Margaritą.

Ar turite savo gyvenimo tikslą?

Neturiu ir skatinu neturėti viso gyvenimo tikslo. O kas nutiks, jei jį pasieksi? Žmogus visada norės daugiau, sieks daugiau. Manau, kad sveika turėti penkiolikos metų tikslus ir nuolat kurti naujus.

Straipsnio Autorius: Vaida Pakulytė, Lietuvių jaunimo bendruomenės Švedijoje komunikacija
Orginalus straipsnis čia.

Andrius Tapinas lankėsi Stokholme
sfgdfg
  • .
    To Top