Gyvenant Švedijoje daugelį imigrantų iš Rytų Europos stebina ne tik aukšti mokesčiai ar tylūs kaimynai, bet ir santykis su pinigais. Čia retai pamatysi atvirai demonstruojamą prabangą, o sėkmingi žmonės dažnai vengia kalbėti apie savo pajamas ar turtą. Tuo pat metu Lietuvoje ar kitose Rytų Europos šalyse skurdas vis dar laikomas asmenine nesėkme, o finansinė sėkmė – įrodymu, kad „gyvenime pasiekei“. Kodėl šis skirtumas toks ryškus?
Atsakymas slypi ne tik ekonomikoje, bet ir skirtingose istorinėse bei kultūrinėse patirtyse.
Švedijoje giliai įsišaknijusi vadinamoji „Jantelagen“ – nerašyta socialinė taisyklė, kuri sako: „nemanyk, kad esi geresnis už kitus“. Tai nėra įstatymas, tačiau jis veikia kasdienybėje: per bendravimą darbe, kaimynystėje, net šeimoje. Atviras savo turto demonstravimas čia dažnai suvokiamas kaip blogas tonas, o per didelis pasididžiavimas – kaip bandymas išsiskirti. Turtingas žmogus Švedijoje nėra smerkiamas, tačiau iš jo tikimasi kuklumo ir tylos.
Svarbu suprasti, kad Švedijos gerovės valstybė buvo kuriama ne kaip pagalba vargšams, o kaip sistema visiems. Aukšti mokesčiai ir stiprios socialinės garantijos sukūrė visuomeninį susitarimą: jei visi prisideda, visi ir gauna. Todėl turtas čia dažnai suvokiamas ne tik kaip asmeninis pasiekimas, bet ir kaip klausimas – ar pakankamai prisidedi prie bendro gėrio? Būtent dėl to atviras prabangos demonstravimas gali sukelti ne pavydą, o nepatogumą.
Rytų Europoje istorija buvo visai kitokia. Sovietinis laikotarpis ir chaotiški 1990-ieji suformavo visuomenę, kurioje pinigai tapo ne tik saugumo, bet ir išlikimo simboliu. Skurdas ilgą laiką reiškė ne pasirinkimą ar laikiną etapą, o sisteminį pažeminimą. Todėl iki šiol daugelyje Rytų Europos visuomenių vargas suvokiamas kaip asmeninė nesėkmė, o finansinė sėkmė – kaip išsilaisvinimas iš praeities.
Šioje kultūroje pinigai tampa matomu įrodymu, kad „tau pavyko“. Automobilis, būstas, prekės ženklai – tai ne tik daiktai, bet ir socialiniai signalai. Neparodyti sėkmės reiškia rizikuoti būti palaikytam nevykėliu. Švedui toks elgesys gali atrodyti tuščias ar net vaikiškas, tačiau Rytų Europoje jis kyla iš istorinės baimės vėl nuslysti žemyn.
Švedijoje egzistuoja ir kita medalio pusė. Nors čia gėda girtis turtu, visuomenė taip pat gana griežtai vertina tuos, kurie ilgą laiką gyvena iš pašalpų, nors galėtų dirbti. Skirtumas tas, kad viešai tai retai demonstruojama. Gėda egzistuoja, bet ji tyli, vidinė, ne tokia matoma kaip Rytų Europoje.
Skandinavijoje gyvenantiems lietuviams šis kultūrinis konfliktas dažnai pasireiškia kasdienėse situacijose. Vieni jaučiasi nepatogiai kalbėdami apie savo sėkmę, kiti – nesuprasti, kodėl pastangos „prasimušti“ čia nesulaukia pagyrimų. Tuo pačiu grįžus į Lietuvą ar bendraujant su artimaisiais išryškėja kita įtampa – spaudimas parodyti, kad emigracija „atsipirko“.
Galbūt svarbiausia pamoka, kurią siūlo Švedijos modelis, nėra gėda būti turtingu, o mintis, kad žmogaus vertė nėra tiesiogiai susieta su jo pajamomis. Rytų Europos patirtis primena kitą dalyką – kad skurdas dažnai buvo ne pasirinkimas, o sistema, todėl jis iki šiol žeidžia orumą.
Šios dvi patirtys susitinka Skandinavijoje gyvenančių lietuvių kasdienybėje. Ir būtent čia kyla klausimas: ar įmanoma rasti balansą tarp teisės didžiuotis savo pasiekimais ir gebėjimo neprarasti solidarumo su kitais? Atsakymas greičiausiai slypi ne Švedijoje ar Lietuvoje, o mūsų pačių požiūryje į tai, kas iš tiesų apibrėžia sėkmę.
