Mobilieji greičio matuokliai, Lietuvoje dažniausiai vadinami trikojais, jau kelerius metus kelia aštrias diskusijas ir emocijas. Socialiniuose tinkluose jie vadinami „pinigų rinkimo priemone“, „spąstais vairuotojams“ ar net „neteisinga kontrole“. Tuo tarpu Švedijoje tokie pat greičio matavimo įrenginiai yra seniai įprasta eismo infrastruktūros dalis ir retai tampa viešų ginčų objektu. Skirtumas slypi ne technologijoje, o požiūryje.
Švedijos kelių saugumo politika nuo 1990-ųjų pabaigos remiasi principu „Vision Zero“ – nulis žuvusiųjų ir sunkiai sužeistų keliuose. Šią koncepciją 1997 m. patvirtino Švedijos parlamentas, o nuo tada ji tapo kertiniu transporto politikos pagrindu. Esminė „Vision Zero“ idėja paprasta: žmogus daro klaidų, todėl visa sistema – keliai, greičio ribojimai, kontrolė ir transporto priemonės – turi būti sukurta taip, kad tos klaidos nekainuotų gyvybės. Greitis šiame kontekste laikomas vienu svarbiausių rizikos veiksnių.
Švedijoje tiek stacionarios, tiek mobilios greičio matavimo kameros yra diegiamos pirmiausia tose vietose, kuriose nustatyta didesnė avarijų ir sužeidimų rizika: prie mokyklų, pavojinguose regioniniuose keliuose, ruožuose su priešpriešiniu eismu. Švedijos transporto administracija „Trafikverket“ viešai skelbia informaciją apie greičio kontrolės principus ir pabrėžia, kad tikslas yra ne baudos, o realus vidutinio greičio mažinimas. Tyrimai rodo, kad prie greičio kamerų sumažėjęs greitis išlieka ir už jų ribų, o žūčių bei sunkių sužalojimų skaičius tokiose atkarpose reikšmingai krenta.
Svarbus ir visuomenės požiūris. Švedijoje greičio kontrolė suvokiama kaip bendra saugumo taisyklė, o ne institucijų veiksmas prieš vairuotoją. Vairuotojai dažniau priima mintį, kad greičio ribojimai ir jų kontrolė yra skirti apsaugoti silpniausius eismo dalyvius – pėsčiuosius, dviratininkus, vaikus. Dėl to greičio kameros nėra suvokiamos kaip netikėta bausmė, bet kaip nuolatinis priminimas laikytis taisyklių. Tai stiprina ir aukštas pasitikėjimas valstybės institucijomis, būdingas Švedijos visuomenei.
Lietuvoje situacija kitokia. Nors eismo saugumo rodikliai per pastaruosius dešimtmečius gerėjo, greičio kontrolė dažnai vis dar suvokiama per bausmės, o ne prevencijos prizmę. Mobilieji matuokliai neretai vertinami kaip netikėtas patikrinimas, o ne ilgalaikės saugumo strategijos dalis. Skirtingai nei Švedijoje, Lietuvoje visuomenėje vis dar stiprus nepasitikėjimas, kad kontrolės priemonės diegiamos pirmiausia siekiant finansinės naudos, o ne siekiant mažinti avarijų skaičių.
Švedijos pavyzdys rodo, kad technologijos pačios savaime problemų neišsprendžia. Greičio matuokliai veikia tada, kai jie yra aiškiai įtraukti į nuoseklią kelių saugumo politiką, kai jų paskirtis viešai paaiškinama ir kai visuomenė mato realų rezultatą – mažiau žūčių ir sužeistųjų. Šioje sistemoje trikojis ar kamera nėra „priešas“, o dar viena saugumo grandis.
Skirtumas tarp Lietuvos ir Švedijos požiūrio į mobiliuosius greičio matuoklius atskleidžia platesnį klausimą: ar eismo taisyklės suvokiamos kaip priverstinis ribojimas, ar kaip bendras susitarimas saugoti gyvybes. Švedijoje atsakymas į šį klausimą jau seniai aiškus – todėl greičio matuokliai ten yra norma, o ne skandalas.
