Pastaruoju metu nerimsta diskusijos apie į Europą plūstančius pabėgėlius. Nemažai žmonių jų atžvilgiu nusiteikę priešiškai. Todėl nutariau pasidalinti savo patirtimi – o aš galiu ir turiu, ką pasakyti.
Dirbu pietų Švedijoje, Treleborgo mieste. Kadangi šis miestas yra šalies pietuose, į jį plaukia laivai iš Vokietijos. Būtent todėl Treleborgas ir už 30 km nuo jo esanti Malmė yra miestai, patyrę didžiulį pabėgėlių antplūdį.
Praeitą sezoną žaidžiau krepšinį Malmėje. Sezonui pasibaigus, dabartinis mano treneris susisiekė su manimi ir pasiūlė žaisti jo komandoje. Persikėliau į Treleborgą, nes jis man pažadėjo darbą miesto savivaldybei priklausančiame pabėgėlių centre.
Ilgai nedvejojau. Man tai pasirodė puikus pasiūlymas, taip pat buvo labai tinkamos sąlygos sportui. Dirbu naktinėje pamainoje, todėl visą dieną galiu skirti poilsiui bei sportui.
Rudenį antplūdis buvo didžiulis
Švedijos visuomenės požiūris į atvykėlius yra įvairiapusis. Vieni supranta, kad jiems reikia padėti, kiti tam prieštarauja. Kaip ir buvo rašoma žiniasklaidoje, keletas naujai rengiamų pabėgėlių centrų buvo padegti, siekiant išvengti į kaimynystę keldinamų atvykėlių.
Lietuvoje į pabėgėlius taip pat vis dar žiūrima prieštaringai. Mano manymu, Lietuva – tokia šalis, kurioje labai laikomasi papročių, įsitikinimų, tradicijų. Galbūt žmonės nenori, kad kas nors visa tai sudrumstų? Taip, mes esame krikščionys, o dauguma atvykėlių – musulmonai, ir galbūt daugeliui tai per didelis barjeras, stengiantis perprasti atvykėlį.
Tačiau mano darbovietėje viskas vyksta sklandžiai, mes puikiai sutariame su atvykėliais!
Pabėgėlių centre pradėjau dirbti spalio mėnesį. Ten manęs jau laukė 90 jaunuolių (būtent tiek žmonių vienu metu gali gyventi mūsų centre).
„90 jaunuolių“ sakau todėl, kad kad tuo metu centro paskirtis buvo dirbti su nepilnamečiais migrantais. Atrodytų, kaip įmanoma suvaldyti 90 jaunuolių, kurie atvyko be tėvų?
Pirmus du mėnesius viskas vyko labai greitai, nes centras, kuriame dirbu, yra tranzitinis. Tai reiškia, kad migrantai čia būna tol, kol jiems sutvarkomi dokumentai, o tada yra siunčiami į stovyklas, kuriose būna apgyvendinti ilgesniam laikui.
Būdavo netgi taip, kad ryte atėjęs pamatydavau, jog daugiau negu pusė žmonių – nauji. Tai parodo, koks tuo metu buvo didelis antplūdis.
Centre – vien vaikinai
Atvykę vaikinai dažniausiai buvo kilę iš Afganistano.
Nesakau, kad buvo lengva, ypač kai mus skyrė kalbos barjeras. Tačiau visuomet kartu dirbo 2-3 vertėjai, kurie padėjo bendrauti. Aiškinome atvykėliams vidaus taisykles, klausdavome, kaip jiems sekasi.
Susidraugavome su jais. Buvo atvejų, kai pažiūrėti varžybų, kuriose dalyvauju, ateidavo visi pabėgėlių centro gyventojai. Jiems tai patiko.
Tiesa, centre buvo tik vaikinai. Galbūt tiesiog vyrų atvyksta daugiau. O gal kartu priešingų lyčių neapgyvendina, siekiant išvengti nemalonumų? Priežasties pasakyti negaliu.
Darbo laiką leisdavome tikrai puikiai. Centre turėjome teniso stalą, du „Playstation 4“ žaidimų kompiuterius. Rengdavome stalo teniso ar futbolo turnyrus. Veiklos tikrai netrūko.
Kaip minėjau, iš pradžių žmonės keisdavosi greitai, bet po kurio laiko viskas nusistovėjo, ir atsirado netgi tokių vaikinų, kurie pas mus praleido visą mėnesį.
Noriu pridurti, kad visoje savivaldybėje egzistavo daugiau negu 10 tokių centrų. Mūsiškiame telpa daugiausiai, o kiti centrai vienu metu apgyvendina 20-50 žmonių. Kadangi antplūdis šiuo metu sumažėjęs, centrų liko maždaug 3.
Ar pabėgėliai nori grįžti namo?
Artėjant Kalėdoms sužinojome, kad mūsų centras keičia paskirtį ir jame bus apgyvendinamos pabėgėlių šeimos. Kaip žinote, dažnai emigruoja visa šeima – taip pat ir kūdikiai bei seneliai.
Todėl vieną dieną atėjęs į darbą išvydau nebe jaunuolius, o lakstančius vaikučius. Taip pat vyrus, moteris bei pagyvenusius žmones.
Reikėjo „persiprogramuoti“. Su prieš tai ten gyvenusiais jaunuoliais bendraudavome paprastai – jie buvo tiesiog vaikai, norėję žaisti ir juokauti. Viskuo domėjosi.
Nors jaunuoliai ir melsdavosi rytais bei atlikdavo visas jų tikėjimui būtinas apeigas, suaugusiųjų tikėjimas visgi stipresnis, taisyklės – griežtesnės. Todėl centre esančių kambarių durys (dauguma jų – permatomos) buvo uždangstytos antklodėmis, kad pašaliniai negalėtų žvilgtelėti vidun.
Bet padirbėjus keletą naktų, viskas pasidarė aišku ir suprantama. Atvykėliai patys pradėjo noriai bendrauti, klausti klausimų. Netgi savarankiškai mokytis švedų kalbos.
Dažnai juos sutinku mieste. Jie nevaržomai gali eiti kur nori, netgi palikti pabėgėlių centrą, jei tik turi kur eiti.
Kiekvienas mano sutiktas ir užkalbintas vyresnio amžiaus atvykėlis mielai grįžtų į savo gimtąją šalį ir gyventų joje, jeigu tik būtų tam sąlygos. Kaip bebūtų, juk jie bėga ne nuo gero gyvenimo. Griaunami jų namai, žudomi artimieji. Mums tai nesuprantama, o jiems – kasdienybė.
Mūsų centro paskirtis – kiek galima padėti jiems prisitaikyti. Suteikti pastogę, maistą ir būtiniausias priemones. Padėti prisitaikyti naujoje aplinkoje ir išgyventi. Manau, mes privalome tą padaryti.
