Vaida Meidutė-Srazdauskienė jau daugelį metų gyvena bei dirba Švedijoje, Skonės regione. Ji puikiai kalba švediškai ir gerai pažįsta šio krašto mentalitetą. Moteris papasakojo, kokiomis nuotaikomis šiuo metu gyvena Švedija, kurią penkiolikmečio Armino nužudymas mokyklos koridoriuje sukrėtė ne mažiau nei Lietuvą.
Nedidelio Brubio miesto mokykloje pabėgėlių berniukas peiliu nužudė metais vyresnį bendramokslį lietuvį Arminą. Šis incidentas taip sukrėtė Švediją, kad visuomenė aiškiau prabilo apie visas baugščiai nutylėtas problemas. Apie tai – su iš arti Švediją pažįstančia Vaida Meidute-Strazdauskiene.
– Kaip sužinojote apie nelaimę Brubio mieste?
– Buvom ką tik grįžę iš Lietuvos. Pamačiau socialiniame tinkle naujieną. Žmonės komentavo, jog tai pabėgėlių vaikas nužudė lietuvį.
Iš pradžių pažvelgiau skeptiškai, tačiau netrukus supratau, jog tai tiesa – nužudyto berniuko vardas ir pavardė lietuviški.
Armino klasiokų pokalbiai greitai tapo vieši. Buvo aiškiai nurodyta, kad peilį laikė berniukas iš Afrikos.
Tik niekas – nei vaikai, nei institucijos – nenurodė tautybių. Ar jis atvyko anksčiau, ar su pernykšte pabėgėlių banga? Tekste apie tai nebuvo užsiminta nė žodeliu.
Yra žinoma, kad šeima negyvena pabėgėlių stovykloje. Labiausiai tikėtina, jog dar prieš didžiąją bangą į Švedija savarankiškai atvykusi pabėgėlių šeima.
– Ar jau yra detalesnių žinių apie šį nusikaltimą?
– Švedijos spauda publikuoja pokalbius su peilį laikiusio berniuko tėvu. Šis aiškina, kad jo sūnus mokykloje buvo užgauliojamas, sumuštas.
Dėl to jis dar gruodžio mėnesį kreipėsi į policiją. Tačiau įtariamojo tėvo pasakota istorija dėl policijos ir medikų nepasitvirtino.
Tėvas teigia, kad jo sūnaus sumušimas buvo nufilmuotas ir išplatintas bendraamžių tarpe. Tvirtina, kad apie patyčias buvo kalbėta ir su policija, ir su mokyklos vadovybe, tačiau nesiimta jokių veiksmų.
Užgauliojimo versiją policija linkusi pervadinti į nesutarimą tarp paauglių. Įtariamasis Arminui dūrė virtuviniu peiliu – 10 centimetrų ašmenimis.
– Kas yra žinoma apie įtariamąjį keturiolikmetį? Kaip rutuliojasi situacija toliau? Kur įtariamojo šeima?
– Įtariamojo vardo, tautybės ar nuotraukos niekas iki šiol nepublikavo. 14-mečio šeima iškeldinta į slaptą vietą. Tikėtina, toli nuo Brubio miestelio.
14-mečio kompiuteryje policija aptiko internetinių svetainių apie žmogžudystes, kuriose jis lankėsi per žiemos atostogas ir taip ruošėsi užpuolimui.
Manau, kad Lietuvos spaudoje spekuliuojama kivirču dėl mergaitės. Neva, Arminas užstojo užgauliojamą mergaitę.
Nužudymo dieną to nebuvo. Mokyklos mergaitės sako jautusios baimę ir grėsmę iš keturiolikmečio pusės, tačiau didesnių konfliktų nebuvo.
Mokykla buvo žinoma švietimo skyriui kaip problematiška. Per pastaruosius 18 mėnesių čia priimta 160 mokinių – ES ir karo pabėgėlių. Joje iš viso mokosi 220 mokinių.
Ostra Goinge komuna, kurioje yra Brubis, dar prieš porą metų garsėjo kaip „mirštanti“ komuna. Geografiškai toli nuo didesnių miestų, miškuose. Priėmė neproporcingai daug karo pabėgėlių, nes turėjo laisvų gyvenamųjų patalpų, vietų mokyklose ir darželiuose.
– Kaip šis įvykis paveikė Švedijos visuomenę? O gal jie labai pakantūs priglaustiems pabėgėliams?
– Naujametiniai įvykiai Kelne ir kituose Vokietijos miestuose buvo plačiai išafišuoti. Tas pats dėjosi ir visoje Švedijoje. Tik apie tai buvo nutylėta. Visuomenėje kilo didžiulis pasipiktinimas, kodėl šie įvykiai buvo slepiami.
Visos valstybinės institucijos bijo arba nenori bent žodį ištarti prieš pabėgėlius, kad tuo nepasinaudotų kraštutinės dešiniosios politinės jėgos. Pastarieji prilyginami nacistams.
– O kas vyko Švedijoje Naujųjų naktį?
– Didžiausią skriaudą patyrė moterys ir merginos. Moteris apstodavo po 20-30 jaunuolių, kurie tyčiojasi, nuplėšia drabužius, grabaliojasi. Anksčiau yra pasitaikę ir išprievartavimų, tačiau per Naujuosius, berods, to nebuvo.
Feministiškumu garsėjančios švedės tikrai nepasiduos ir nesitaikstys su tokiu pažeminimu.
Nužudytas vaikas mokyklos koridoriuje galėtų būti paskutinis lašas, tačiau švedų kantrybė dar nesibaigia. Tai slypi jų kultūroje ir mentalitete.
Situacija keičiasi į priešingą pusę. Humaniškieji švedai visai pamiršo tuos mažamečius paskenduolius, dėl kurių prieš pusmetį braukė ašaras.
– Ar pasikeitė kurortinis miestas, kuriame gyvenate daugelį metų?
– Hoganas yra turtinga komuna, todėl šiame mieste įkurti keturi pabėgėlių centrai. Jų paprastai nematyti, nes nėra jokių tvorų. Tokiu centru virto vaikų darželis, kuriame apsistojo apie pusšimtis pabėgėlių, nors planuota buvo 30.
60-iai pabėgėlių prieglobsčiu tapo viešbutis prie jūros, kurį komuna nupirko. Iš statybinių vagonėlių greituoju būdu suręsti du pabėgėlių centrai.
Kyla miestiečių pasipiktinimas, nes dabar vaiką išleisti vieną į lauką darosi pavojinga.
Aš pati anksčiau apie tai nė nesusimastydavau, o dabar kasdien žiūriu į kalendorių ir svarstau, ar galėsiu nuvežti keturiolikmetę dukrą į užsiėmimus.
– Kas gali keistis Švedijoje po lietuvio Armino nužudymo?
– Kai rugpjūčio mėnesį parduotuvėje „Ikea“ buvo nužudyti du žmonės, šis prekybos centras prie virvučių pririšo visus parduodamus peilius – tarsi mobiliuosius telefonus.
Vaikų kišenių mokyklose tikrai niekas nepurtys. Gal vaikai privalės valgyti vien šaukštais? Niekas nežino, kokių veiksmų bus imtasi, tačiau švedai greičiau perauklės visus pabėgėlius, nei juos išvarys.
Nori į Švediją – apsimesk nepilnamečiu!
– Kiek šiuo metu pabėgėlių gyvena Švedijoje? Kokiomis sąlygomis gyvena?
– Lietuva sukiš pabėgėlius į vieną centrą ir aptvers tvora. O Švedijoje visi gyvena visuomenėje – atvirai. Kur didesnė integracija?
Lietuva su didžiuliu visuomenės ir žiniasklaidos dėmesiu pasitiko vieną šeimą iš Irako. O švedai nurijo ir tai, kad vietoje per 2015 metus žadėtų priimti apie 90 tūkst. pabėgėlių buvo priimta 163 tūkst.
Rudenį kasdien į šalį atvykdavo po 2000 pabėgėlių. Minėti tūkstančiai – tik tie, kurie oficialiai paprašė prieglobsčio. O kiek dar nepaprašė? Kiek dar yra vadinamųjų savarankiškai atvykusių nepilnamečių?
– Nepilnamečiams galima atvykti savarankiškai?
– Būtent tokie dažniausiai sudaro gaujas, kurios užpuldinėja ir niekina moteris. Yra tokia tvarka – jei nepilnametis į šalį pateko savarankiškai, jo negalima deportuoti.
Tie „nepilnamečiai“ – dauguma yra jau rimti vyrai, galbūt tyčia praradę dokumentus ir sumelavę savo amžių. Jų požiūris į moteris iš tiesų visiškai nepriimtinas švedams.
– Ar yra teigiamų pavyzdžių dėl pabėgėlių integracijos į visuomenę?
– Tokius dalykus spauda stengiasi kuo labiau išnaudoti. Kažkur buriasi moterys gerti kavos. Kažkas rengia susitikimus bažnyčioje, bibliotekoje. Daugybė atvykėlių yra malonūs. Sutikti gatvėje nuoširdžiai šypsosi ir sveikinasi.
Štai vienas gydytojas iš Sirijos gavo darbą Helsinborgo ligoninėje. Jis puikiai kalba angliškai. Šalia jo nuolat būna ir švediškai kalbantis gydytojas.
– Ar Švedija yra pasirengusi visus atvykėlius integruoti?
– Neabejoju, kad nemaža dalis turės keliauti atgal į savo gimtinę. Bus nustatyta, kad jie nėra karo pabėgėliai, arba jiems negresia pavojus gyvybei.
Švedai savo veiksmus gerai apgalvoja, nesielgia karštakošiškai, tačiau tapo atsargesni. Miestuose daugybė vyrų ir moterų jungiasi į „saugos būrius“. Vaikšto po miestą ir stebi situaciją.
Paprastai šiuos būrius sudaro paauglių tėvai. Jie nori apsaugoti savo atžalas nuo nelaimių. Sudaromi maršrutai, schemos. Tai nėra naujiena. Tokios grupės vaikščiodavo jau anksčiau – stebėdavo, kad paaugliai nesisvaigintų.
15min.lt
