Profsąjungos Švedijoje skaičiuoja beveik dviejų šimtų metų istoriją, jų reikšmė rinkoje ir visuomenėje yra svari – kelios kartos, kurios dirba ir gyvena su šia sistema. Darbdaviai bijo konfliktų su profsąjungom, todėl paiso jų reikalavimų, o darbuotojai pasitiki ir sutinka mokėti narystės mokestį.
Švedijoje nėra valstybės garantuojamų bedarbystės išmokų, yra tik profsąjungų bedarbystės kasos, kurios veikia kaip bet kuris kitas draudimas: pagalvojai apie tai, mokėjai draudimui – reikalui esant gausi išmokas. Tiesa, narystės mokestis pavyzdžiui statybų sektoriuje, svyruoja nuo 560 iki 710 kronų per mėnesį, priklausomai nuo algos dydžio ir regiono, kas dažnam darbuotojui, ypač nekalbančiam švediškai, atrodo bereikalingos išlaidos.
Teisinis narių atstovavimas
Darbuotojas pasirenka sau tinkančią profsąjungą pagal profesiją. Kilus ginčui su darbdaviu, profsąjungų teisininkai atstovauja savo narį teismuose nemokamai arba, tiksliau, už tą patį mėnesinį mokestį. Ginčų gali būti įvairaus pobūdžio: nesumokėti atostoginiai, neteisėtas atleidimas, neteisingai išmokėti arba neišmokėta visai už darbo viršvalandžius ir pan. Ginčai su profsąjungomis darbdaviui beveik visada reiškia dideles išlaidas. Viena – sumokėti žalos atlyginimą darbuotojui, kita – bauda profsąjungai už kolektyvinės sutarties nesilaikymą.
Consultė ekonomi & juridik AB konsultantai
Garantijos darbuotojams
Švedijoje nėra minimalaus atlyginimo, yra rinkoje nusistovėję vidurkiai, kuriuos reguliuoja profsąjungos. Įmonė, pasirašydama kolektyvinę sutartį, įsipareigoja mokėti ne mažiau nei rinkos vidurkis. Kolektyvinių sutarčių sąlygos yra kiek geresnės už valstybės įstatymus (pavyzdžiui ne 12%, bet 13% atostoginiai), todėl darbovietės, turinčios kolektyvines sutartis žmonėms yra patrauklesnės. Viena iš kolektyvinės sutarties sąlygų yra papildomas draudimas, nelaimių atvejams bei pensijos kaupimui. Tai yra didelės išlaidos, kurios dažnai gąsdina mažas ar jaunas įmones. Profsąjungos gina žmogaus teisę į darbą, todėl kolektyvinę sutartį turintis darbdavys turėtų pirma susitarti su profsąjunga dėl atleidžiamo žmogaus, kitaip gresia šimtatūkstantinės baudos.
Drausmė darbuotojams
Kolektyvinės sutartys turi darbo įstatymus kaip savo pagrindinį pamatą, tačiau šiuos visiems galiojančius įstatymus specifikavę ir priartinę prie kiekvienos profesijos. Profsąjungos yra ganėtinai griežtos ir savo nariams darbuotojams jeigu šie nesilaiko įstatymų. Dažniausiai pasitaikantys atvejai: lojalumo darbdaviui nebuvimas (dirba konkurentams arba veda savo konkurencingą veiklą, nutekina įmonės paslaptis), neteisingai išeina iš darbo, nepaiso atidirbimo laikotarpio. Baudų darbuotojui profsąjungos netaiko, tačiau apkarpo bedarbystės išmokas ir leidžia darbdaviui teistis su darbuotoju dėl žalos atlyginimo.
Bedarbystės kasa
Profsąjungos turi savo bedarbystės kasas (švediškai A-kassa). Jos finansuojamos iš profsąjungų narystės mokesčių, dalies darbdavio mokesčio bei valstybės biudžeto. A-kasos profsąjungoms yra pagrindinis narių pritraukimo elementas – be narių nėra pinigų ir nėra svaraus politinio balso. Netekus darbo, kurį laiką gaunamos bedarbystės išmokos iš profsąjungos kasų. Su laiku jos mažėja kaip stimulas ieškotis naujo darbo.
Įdomu stebėti kaip bedarbystės išmokų suma veikiama valdančiųjų partijų: vadovaujant Moderaterna partijai – išmokos mažėja, skiekiant stimuliuoti bedarbius greičiau grįžti į darbo rinką. Socialdemokratai atvirkščiai – išmokas didina ir lengvina sąlygas jas gauti.
Jeigu žmogus savu noru išėjo iš darbo be svarios priežasties ir prašo bedarbystės išmokų, paprastai taikoma dešimties savaičių “bauda” – nemokamos išmokos. Tai profsąjungų saugiklis tam, kad žmonės vertintų darbą.
https://www.facebook.com/consulte.nu
