Danijos naujienos

„Tegyvuoja lietuvių kalba“ – skanduoja Danijos lietuviai

Lietuvių kalbos mokytoja Ernesta Baužaitė, dirbanti keliose mokyklose Danijoje ir mokanti lietuvių kalbos, teigia, kad lietuvių kalba yra ne tik gyva užsienyje, bet šiandien ji net įgauna kitokį atspalvį, sąskambį ir, atrodytų, išgrynina nebūtą tarmę. Šiuos reiškinius sukuria būtent svetur gimę (arba didžiąją savo gyvenimo dalį užsienyje pragyvenę) vaikai. „Reikėtų išgirsti, kaip netobulai nuostabiai skamba lietuvių kalba šių vaikų lūpomis, o būtent tai ir daro mano darbą prasmingą“ – prasitaria mokytoja. 

Pati Ernesta baigė tuometinį Lietuvos Edukologijos universitetą, kuriame ji ne tik išnarstė savo gimtąją kalbą, bet ir susipažino su mokytojos profesijos atsakomybe, svarba bei improvizacija. Pirmuosius savo studijų metus mergina nė nenumanė, kad savo įgytas žinias jai teks pritaikyti svečioje šalyje, tačiau per paskutiniąją ketvirto kurso praktiką, Ernesta ryžtingai skrido į Argentiną ir trims mėnesiams „įsidarbino“ lietuvių kalbos mokytoja visai nekalbantiems lietuviškai argentiniečiams. Beje, svarbu paminėti, kad dalis jų net nebuvo lankęsi Lietuvoje, tačiau, žinodami, kad turi lietuviško kraujo, troško pažinti šią kalbą, kultūrą ir tradicijas. Jaunoji mokytoja pastebi: „Šiandien galiu pasakyti, kad tai beveik tokia pati situacija ir čia, Danijoje. Didžioji dalis vaikų neketina (yra ir ketinančių) rinktis Lietuvos kaip gyvenamosios vietos, bet kalbėti lietuviškai jiems svarbu“. 

Ernesta Baužaitė, asmeninio albumo nuotrauka

Darbas su  Argentinos lietuviais pačiai Ernestai atskleidė, kiek daug ji gali duoti vaikui, paaugliui, suaugusiam (mokyti jai teko nuo mažų iki itin brandaus amžiaus turinčių), būtent  čia ji pajuto, kad mokytojos darbą pradeda įsimylėti. 

Gyvenimas tuo ir gražus, kad nežinai, žmogau, ko tikėtis iš rytojaus – Ernesta atsidūrė Danijoje. Ji tiksliai žinojo, ko sieks, tikėjo, kad pavyks. Tai nėra „laimingos istorijos“ pavyzdys, tai lėmė keli dalykai.

Pirma – atsitiktinumas. Mergina nė nežinojo, kad Danijoje yra „Bekendtgørelse om folkeskolens modersmålsundervisning“ (gimtosios kalbos mokymo valstybinėse mokyklose įstatymas).

Antra – tėvų ambicingumas, vieningumas, pilietiškumas, kad šis įstatymas įgalintų ir jų vaikus, lietuvius. Štai ką apie kalbos mokymąsi šneka mokinių tėvai:

„Man svarbu, kad mano vaikas kalbėtų lietuviškai, nes kalba yra dalis žmogaus identiteto, ir aš manau, kad tik kalbėdamas lietuvių kalba, žmogus tampa lietuviu. Dar manau, kad ši mokyklėlė padeda mano vaikui labiau pažinti lietuvių kalbos subtilybes, nes joje dirbančios mokytojos yra ne tik savo srities profesionalės, bet ir neužmušamos entuziastės, kurios stengiasi vaikams pravesti įdomias, naujų, kasdieninėje kalboje dažnai nevartojamų žodžių, posakių, istorijų, o kur dar žaidimai su bendraamžiais ir visa tai, kas vyksta tarp pamokų!“;*

„Man rūpi, kad mano dukra kalbėtų lietuviškai, nes ji yra lietuvė, tai yra jos gimtoji kalba. Siekiame, kad dukra galėtų lengvai bendrauti su artimaisiais Lietuvoje ir, visgi, jei kada nuspręstume grįžti į Lietuvą, kad jai tai sukeltų kuo mažiau nepatogumų.“;*

„Su vyru džiaugiamės, kad čia vaikams yra tokia galimybė (tokios mokyklėlės) mokytis lietuvių kalbos dėl kelių priežasčių: plečia lietuvių kalbos žodyną; susiranda draugų; žino, kad „kitaip” kalbančių Danijoje yra daug; grįžus į Lietuvą atostogų nekyla problemų, jog nesusikalbės su seneliais ar pusseseremis; tai dar vienas užsiėmimas vaikui, kuris tikrai žalos nedaro; mokyklėlėse vyksta puikūs renginiai ir rodomos lietuviškos tradicijos“.*

Trečia -pačių vaikų nuovokumas, kantrumas bei supratingumas, kodėl jiems reikalinga ši sudėtinga, su sunkiai tariamu garsu „rrr“, kalba.

Ir tik ketvirta – pačios mokytojos iniciatyva, troškimas plėsti šių mokyklų veiklą, didinti lietuvių kalbos pamokų produktyvumą (kitoniškumą), skatinti tėvelių ir vaikų bendrumą, vienyti skirtinguose miestuose esančias tokias mokyklas (Aarhus, Horsens, Aalborg, Auning, Vejle, København ir t.t.).

Nuotraukose: Lietuvių kalbos pamokos Aarhus mieste

„Visi XXI a. skubame. Skubame, pamirštame sustoti, apsikabinti ir tiesiog pabūti kartu, todėl nuolat tai reikia priminti sau, vaikams ir, žinoma, jų tėveliams. Tai taip pat mano darbas.“ – atvirauja Ernesta. Kaip bebūtų, lietuvių kalbos mokytojos darbo specifika itin skiriasi nuo tos, su kuria ji susidūrė Lietuvoje. Anot mokytojos, čia pati kalba tampa kitokia, vaikai turi savitumo (matyt, įkvėpę gaivaus daniško oro jie kiek supanašėja su šia kultūra), tėveliai aktyviai dalyvauja mokymosi procese (tai gali suprasti ir tiesiogiai, tėveliams tikrai yra tekę būti pamokų dalyviais – dėl skirtingų priežasčių, tačiau, iš esmės, jie yra svarbiausieji mokytojai, tai jie kasdien kalba su savo vaikais lietuviškai ir leidžia savo atžaloms pažinti Lietuvą įvairiapusiškai). O ir pamokos visai neprimena tų, kurias visi „išsėdėjome“ lietuviškose mokyklose. Šiose pamokose vaikai turi daugiau laisvės, galimybes interaktyvioms užduotims, visiškai savitą lietuvių kalbos kursą (visų vaikų amžius ir žinių lygis skirtingas, todėl, galima teigti, kad beveik su kiekvienu vaiku yra dirbama individualiai), dažnai diskutuojama, mokomąsi žaidžiant ar kuriant.

Nuotraukose: Lietuvių kalbos pamokos lituanistinėje mokyklėlėje “Sparnai”

„Man patinka, kai mokiniai į mane kreipiasi „tu“ arba vardu. Visada siekiau būti jų draugė, kuri ateina apsikeisti žiniomis, tik, žinoma, išlaikyti harmoniją ir saugią atmosferą taip pat reikia, net būtina. Nevengiu atsisėsti ant stalo, pajuokauti, suklydus pasitaisyti, o ne vaidinti, kad mokytoja niekada neklysta. Sakysite, blogas pavyzdys, atsakysiu, – blogo pavyzdžio nėra, yra tik požiūris, kaip į tai pažiūrėsi. Mes su vaikais į tai žiūrime paprastai, mums smagu, jauku, o tai yra tarsi sviestas skaniam, sočiam sumuštiniui. Be cukraus, žinoma.“ – merkia akį Ernesta.

Šios lietuvių kalbos pamokos skiriasi dar ir tuo, kad organizuojami švenčių minėjimai, renginiai, vienijantys projektai (šiais mokslo metais Aarhus mokykla startuos su projektu „Bėgam už lietuvišką mokyklą“, ne šiaip bėgam, o visą pusmaratonį. Mokytoja ir tėveliai viliasi, kad kitąmet prisijungs ir kitos mokyklos.).

Draugiškos varžybos švenčiant Atvelykį. Dalyvauja Aarhus, Aalborg ir Horsens mokyklos. Enestos Baužaitės asmeninio albumo nuotrauka

Pasitinkant Šv. Kalėdas. Enestos Baužaitės asmeninio albumo nuotrauka

Mokytoja džiaugiasi, kad Danijoje yra nuostabių jos kolegių, su kuriomis ji ne tik dalinasi savo idėjomis, atradimais, bet labai daug ir mokosi iš jų. „Gera žinoti, kad gali paklausti patarimo, pasidalinti metodine medžiaga arba šlifuoti renginių planus, užmojus. Kartais būna, lepteli nesąmonę, nusijuoki, bet, vis dėlto, kartu įgyvendini tą „nesąmonę“ ir supranti, kad reikės pakartoti“ – šypsosi Ernesta. 

Nuotraukose: Lietuvių kalbos pamokos asmenine mokytojos Ernestos iniciatyva įkurtoje mokyklėlėje ikimokyklinio amžiaus vaikams “Paruošiamoji klasė”

Mokytoja primena – jeigu kas dar dvejoja, ar nedrįsta žengti tų pirmųjų žingsnių į šias lietuvių kalbos pamokas, – tegul pabando. Ji nežada, kad pamokos pateisins visus jūsų lūkesčius, tiesiog pabandyti yra geriau, negu nebandyti visai. Dar Ernesta priduria: „Ir vis dėlto, tai tik raginimas, nes visada visi yra laukiami, visi esame savi ir mūsų kalba mus vienija“. Tegyvuoja. 

*Savo mintimis pasidalino mamytės Raimonda, Indrė ir Neringa. Dėkojame joms už atvirumą.

„Tegyvuoja lietuvių kalba“ – skanduoja Danijos lietuviai
sfgdfg
  • .
    To Top