Vokietijos dienraštis „Spiegel” pakalbino Danijos karalienę Margrethe II. 76-erių monarchė šalį valdo jau 44-erius metus ir yra pagarsėjusi kaip paprasta ir nepretenzinga asmenybė. Karalienė retai duoda interviu ir paprastai atsisako komentuoti politinę situaciją, tačiau šįkart buvo kalbėtasi ilgai ir išsamiai.
– Jūsų didenybe, jūs siuvinėjote altoriaus užtiesalą koplyčiai Vitenberge. Papasakokite apie tai, kiek laiko užtruko šis darbas?
– Tai man buvo tikras iššūkis. Džiaugiuosi galėjusi išsiuvinėti šį užtiesalą, dievinu siuvinėjimą. Sukūriau piešinį su balta Martino Liuterio rože viduryje. Šią užduotį vertinau itin atsakingai, kadangi Liuterio Reformacija Danijai buvo labai svarbi. Siuvinėti pradėjau praėjusių metų liepą ir pabaigiau pirmąją šių metų savaitę, darbavausi dažniausiai popietėmis ir vakarais. Siuvinėjimas – labai atpalaiduojanti veikla, ji apvalo mintis.
– Ar Danija šiandien būtų kitokia, jei nebūtų buvę Reformacijos?
– Sunku pasakyti, tačiau visgi daug jaunų danų teologų vykdavo į Vitenbergą nuo pat 1517-ųjų, klausėsi Liuterio tezių ir 1536-asiais atvedė Reformaciją į mūsų šalį. Todėl danai tapo liuteronais, o ne kalvinistais. Liuteris turėjo didžiulę įtaką Danijai: kunigai ėmė sakyti pamokslus daniškai, Biblija buvo verčiama į danų kalbą. Tad Reformacija turėjo didžiulę įtaką Danijos kultūrai.
– Norvegijos karalius neseniai savo kalboje Norvegiją apibrėžė kaip modernią šalį. Jis sakė: „Norvegai – tai merginos, mylinčios merginas, vaikinai, mylintys vaikinus, merginos ir vaikinai, mylintys vieni kitus. Norvegai tiki Dievu, Alachu, visata ar absoliučiai niekuo”. Ar manote, kad Danija turėtų imti pavyzdį?
– Nepasakyčiau, kad esame daugiakultūrė šalis, tačiau dabar Danijoje gyvena gerokai daugiau žmonių, turinčių skirtingas šaknis, kilmę, patirtį, jie priklauso įvairesnėms religijoms, nei kad buvo prieš 30 metų. Konstitucija nurodo, kad aš, kaip Danijos karalienė, esu susieta su liuteronų tikėjimu, tačiau tai nereiškia, kad kitų tikėjimų žmonės yra atmetami. Atvirkščiai, esu tikra, ta aplinkybė, jog esu tikinti, daro mane artimesnę kitų tikėjimų žmonėms. Be to, aš atstovauju visiems Danijos piliečiams.
– Karalienės soste esate jau 44 metus, per kuriuos tiek pasaulis, tiek Europa iš esmės pasikeitė. Ką monarchija gali padaryti, kad įveiktų Europoje įsivyraujantį skepticizmą?
– Mano manymu, visa euforija dėl Europos atvedė prie to, kad daugelis mūsų užmiršome, jog Europa yra skirtingų vienetų ir valstybių darinys. Jei nemyli savo šalies, neišmanai apie savo šaknis arba nebegali savęs su jomis sieti, savaime iškils problemų ir dėl buvimo Europoje. Medis be šaknų nuvirs, o štai medis su šaknimis galiausiai taps neatsiejama miško dalimi. Esu tikra, daugelis užmiršo, kur yra jų šaknys. Vienas iš monarchijos privalumų ir yra tas, kad ji iš kartos į kartą perteikia identitetą, o tai ir yra šaknų dalis.
– Tad karalienė – stabilumo garantas?
– Mes, monarchai, neabejotinai esame tai, kas yra pastovu šiame pastoviai besikeičiančiame pasaulyje. Mes žinome ir suvokiame politinius pokyčius savo visuomenėse, tačiau nekomentuojame jų. Todėl mes užimame ypatingą poziciją. Niekas iš mano kolegų Europoje nesipainioja į politiką.
– O ką tuomet jūs darote, kai norite išreikšti politinę poziciją?
– Mes tam turime nuostabią tradiciją: karalienės Naujųjų metų kalbą. Šią kalbą rengiu drauge su ministro pirmininko komanda. Kalba apima vertybes ir pažiūras, tad karalienė išties turi būdų pasakyti, ką galvoja.
– Nors moterys lyderės ligi šiol susiduria su sunkumais, monarchijos pasaulyje žmonės jau seniai pratę prie moterų valdymo. Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II valdo nuo 1952-ųjų, jūs esate Danijos karalienė nuo 1972-ųjų.
– Tai tiesa, tačiau mums juk nereikėjo dėl to kovoti. Mano tėvas neturėjo sūnų, tad aš tapau karaliene. Man tiesiog reikia atlikti savo vaidmenį. Nesu karjeros moteris ir įprastiniame pasaulyje niekada tokia netapčiau, neturiu tam pakankamai ambicijų.
– Ar moteriai būti monarche lengviau nei vyrui?
– Manau, kad moteriai, kuri valdo po vyro monarcho, yra iš tiesų lengviau, kaip kad nutiko mano atveju. Neturėjau jokio suformuoto pavyzdžio, kuriuo reikėtų sekti. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad kai kurie dalykai keisis, ir tai man padėjo. Aš viliuosi, kad viskas taip pat susiklostys mano sūnui, sosto paveldėtojui princui Frederikui, kai vieną dieną jis taps karaliumi, ir tokia situacija jam bus palanki.
– Jūs gyvenate šiuose rūmuose su kambariais pokyliams, aštuonių metrų aukščio lubomis, patarnautojais, kieme stovi „Bentley”. Ar tai dera su dabartiniais laikais?
– Nepaisant visko, manau, kad taip ir turi būti. Tai mūsų tradicijų dalis, ir aš suvokiu kaip savotišką pareigą išlaikyti šiuos namus, pripildyti juos gyvybės ir išsaugoti istorinį paveldą, kurį jie reprezentuoja. Stengiamės nebūti ekstravagantiški, nešvaistyti lėšų, bet, žinomą, tokių senų namų išlaikymas kainuoja.
– Per visą mūsų pokalbį jūs nesurūkėte nė cigaretės. Ar svarstote mesti?
– Jei aš apie ką ir nesvarstau, tai apie metimą rūkyti.
Parengta pagal „Spiegel”.
