Johnny Christensenas, tvirtas žilabarzdis buvęs banko darbuotojas, visada manė esąs jautrus nuo karo bėgantiems žmonėms ir draugiškas imigrantams. Tačiau po to, kai per pastaruosius dvejus metus į Daniją plūstelėjo daugiau nei 36 tūkstančiai musulmonų prieglobsčio ieškotojų, 65-erių vyriškis pareiškė: „Tapau rasistu”. Jis palaikytų savo šalį, jei ši nutartų sekti Jungtinės Karalystės pėdomis ir trauktis iš ES.
J. Christensenas įsitikinęs, kad šie naujieji imigrantai sekina Danijos socialinės gerovės sistemą ir nepakankamai stengiasi perimti šalies tradicijas: „Šie musulmonai nori išslaikyti savo kultūrą, tačiau turime savas taisykles, kurių kiekvienas privalo laikytis”.
Danija, nedidelė ir tvarkinga šalis, pasižyminti progresyviu įvaizdžiu, remiasi socialine sutartimi: už vienus didžiausių pasaulyje atlyginimus ir išmokas mainais tikimasi, kad gyventojai daug dirbs ir mokės mokesčius. Atvykėliai turi greitai pramokti danų kalbos ir pritapti prie vietinių taisyklių.
Iki pat 1967-ųjų šalis neturėjo daug patirties su imigrantais – tuomet iš Turkijos, Pakistano ir tuometinės Jugoslavijos buvo pakviesti pirmieji „svečiai darbininkai”.
Danija nėra multikultūrinė
Žymus istorikas Bo Lidegaardas teigia, kad daugumos danų būseną galima išreikšti taip: „Šiandien esame multietninė visuomenė, privalome tai suvokti. Tačiau nesame ir neturėtume tapti multikultūrine visuomene”.
Migrantų antplūdis sukrėtė stabilią ir ganėtinai homogenišką Danijos visuomenę. Centro dešiniųjų vyriausybė ėmėsi pakankamai griežtų priemonių imigrantų atžvilgiu, pasigirdo netgi neapykantos kalbų. Atsirado savotiška įtampa tarp danų, norinčių priimti pabėgėlius, ir stiprėjančio dešiniojo sparno, siekiančio užkirsti musulmonams kelią į Daniją.
Analitikų teigimu, visuomenė beveik nereiškė nepasitenkinimo dėl apie 5000 lenkų, 3300 amerikiečių ir kitų vakariečių imigracijos į šalį 2014-asiais, tačiau vėliau užplūdę beveik 16000 prieglobsčio prašytojų sirų susilaukė aštrios kritikos. Jie ir kiti migrantai nebuvo čia kviesti, be to, nemaža dalis Danijoje pasiliko atsitiktinai, mat jų tikslas buvo Švedija.
Kritikai skundžiasi, kad šie atvykėliai lėtai mokosi danų kalbos, nors Imigracijos ministerija neseniai pranešė, jog kalbos egzaminą išlaikė 72 procentai. Didžiuosiuose miestuose, Kopenhagoje ir Orhuse, gyvena apie 30 procentų imigrantų, tad mažesnių miestelių gyventojai jaučiasi sutrikę matydami imigrantus, savo išvaizda besiskiriančius nuo šviesiaplaukių ir mėlynakių danų.
Bet, ko gero, labiausiai nerimaujama dėl poveikio ekonomikai. 2014-asiais iš emigrantų, kurių amžius yra nuo 16 iki 64 metų ir kurie yra atvykę ne iš Vakarų šalių, dirbo 48 procentai.
Pasak Imigracijos ministerijos, imigracijos taisyklių sugriežtinimas buvo reikalingas tam, kad būtų galima išvengti tų, kurie „turi mažiau gebėjimų ir galimybių integruotis į Danijos visuomenę”.
Danijoje jaučiasi tarsi rojuje
34-erių Omaras Mahmoudas – irakietis inžinierius, atvykęs į Daniją prieš metus ir gyvenantis pabėgėlių centre, esančiame 60000 gyventojų turinčiame Randerse. O. Mahmoudas stengiasi čia pritapti: jis ir jo žmona lanko danų kalbos pamokas, trys jų vaikai mokosi kalbos ir mėgina susidraugauti su danų vaikais mokykloje. Jie yra musulmonai, tačiau lankosi bažnyčioje, kad daugiau sužinotų apie krikščionybę, neprieštarauja, kad vaikai valgytų kiaulieną.
O. Mahmoudas teigia, kad jo šeima nesusidūrė su jokiais tiesioginiais grasinimais ar įžeidimais, tačiau antiimigracinės nuotaikos viešajame diskurse jį baugina. „Susidaro įspūdis, kad užsieniečiai tarsi atskiriami nuo danų”, – sako vyriškis.
Visgi O. Mahmoudas mano, kad „kai kurie danai yra tiesiog angelai” ir pabrėžia, jog jaučia palengvėjimą būdamas toli nuo smurto Irake: „Dabar aš esu rojuje”.
Žinoti skirtumus nėra rasizmas
Andersas Buhl-Christensenas, centro dešinių pažiūrų Randerso miesto tarybos narys, teigia, kad migrantų antplūdis skatina gerokai atviresnę diskusiją apie nacionalinį identitetą: „Mūsų problema ta, kad Danija buvo pernelyg mandagi. Visi nedrįso kalbėti apie imigraciją bijodami būti apšaukti rasistais”.
Besikeičianti situacija verčia pergalvoti pokario pažadus apie vieningą Europą be sienų. Danija sausį taip pat įvedė patikras pasienyje su Vokietija, o Švedija reikalauja į šalį atvykstančių danų rodyti asmens dokumentus pirmą kartą nuo 1958-ųjų. Danijos vyriausybė pasunkino pilietybės testą, šalyje leidžiama iš prieglobsčio prašytojų konfiskuoti brangenybes ir grynuosius pinigus.
Pasak Danijos Kultūros ministro Bertelio Haarderio, musulmonai nepritampa taip lengvai kaip europiečiai ar kai kurie azijiečiai, iš dalies dėl to, kad jų kultūra varžo moteris ir žodžio laisvę: „Žinoti skirtumus nėra rasizmas, būtų kvaila jų neišmanyti”.
Tačiau viskas nėra taip paprasta ir aišku. Birgitte Romme Larsen, danų antropologė, tyrinėjusi kaimiškose vietovėse gyvenanusius pabėgėlius ir prieglobsčio prašytojus, pastebi, kad, tarkim, afrikietis pabėgėlis, nesuprantantis, jog užtraukęs užuolaidas vidury dienos bus palaikytas įtartinai paslaptingu. Kiti atvykėliai nesuvokia, jog garsiai čiauškėdami parduotuvėje gali įžeisti danus. „Tokių dalykų neįrašysi į integracijos vadovėlį”, – sako B. R. Larsen.
Kitos odos spalvos danai
Sherif Sulaimanas, organinio maisto specialistas, į Daniją iš Egipto persikėlęs prieš aštuonerius metus, mano, kad musulmonai privalo neužsidaryti nuo visuomenės. Jis yra Islamo centro vadovas. 2014-aisiais atsidaręs centras kviečia danus išmėginti įvairiausius patiekalus, taip pat į kasmetinę „harmonijos savaitę”. Sh. Sulaimano centras, kuriame yra ir mečetė, yra skandinaviško stiliaus.
„Turime būti kaip stiklas – skaidrūs. Kol laikomės šalies taisyklių, esame Danijos visuomenės dalis”, – įsitikinęs vyriškis.
Tačiau ne visiems tamsesnės odos imigrantams integracija atrodo išeitis. Patricia Bandak ir jos brolis Sylvesteris Bbaale į Daniją atvyko 1989-asiais, būdami maži. Jie yra tokie pat kaip ir jų kaimynai: mandagūs, punktualūs, važinėjasi dviračiais. Tačiau jiedu pasakoja dažnai susiduriantys su rasizmu. S. Bbaale praėjusiais metais gatvėje buvo sumuštas trijų vyrų, kurie jį plūdo ir liepė grįžti atgal į Afriką.
„Daugeliui žmonių būti danų reiškia tai, kad tautybė yra tavo kraujyje, tad aš niekada nebūsiu danė. Tiesiog vadinu save kitos odos spalvos dane”, – apgailestauja 2010-asiais Danijos piliete tapusi ir dokumentiką studijuojanti P. Bandak.
Danija negali užsiverti
Karin Andersen yra viena iš tūkstančių danų, gelbstinčių imigrantams įsikurti. Kas mėnesį keletą dienų ji praleidžia su Housamu Mohammedu Shamdenu, jo žmona ir trimis dukromis, kurie iš Sirijos atvyko 2014-aisiais ir dabar gyvena Randerse.
„Danai taip susirūpinę dėl savo kultūros, tačiau kiek jų padeda norintiems tapti šios kultūros dalimi?”, – klausia 62-ejų buvusi mokytoja K. Andersen.
Parengta pagal „The New York Times”.
