Gyvenimo karuselė emigracijoje įsisuka tokiu greičiu, kad dažnam pašlija sveikata. Darbo tempas ar nuosavo verslo pradžia, atsakomybės, prisiimamos rizikos, šalia to, šeima ir maži vaikai, jų poreikiai, namų kūrimas. Daugelis patenka į tokį uždarą pareigų ir darbų ratą, iš kurio nelengva ištrūkti. Paprastai tai būna sveikatos arba šeimos griūtis, kas užtraukia priverstinį rankinį stabdį, pačiam yra sunku pajausti savo fizinės ir psichologinės sveikatos ribas, juolab, kad lietuviai dar ir augę kultūroj “su viskuo mes galime susitvarkyti”.
Skandinavų statistikoje perdegimo sindromo ir depresijos skaičiai sparčiai auga ir dažnas ekspertas tai vadina epidemija. Statistikoje vyrauja jaunos moterys, bandančios sudėlioti kasdienę dėlionę su studijomis, karjera, finansais, santykiais, vaikais bei laiko sau, kas 10 iš 10 atvejų nusėda prioritetų sąrašo gale.
Anot Vaidos, jojimas miške – geriausia atgaiva sielai.
Kelias gyjant yra ilgas, reikalaujantis daug darbo, pakantumo ir meilės sau, įsitikinusi verslininkė Vaida Strazda, pati perėjusi duobėtą depresijos kelionę.
– Kai atsisuku atgal ir pagalvoju, kokia tai buvo klastinga liga, kai visi tave mato kaip sveiką, stiprią, sėkmingą moterį, o iš tikrųjų tu be nuskausminamųjų nebegali išsiversti nei dienos, nebenori matyti žmonių, jautiesi visiškai tuščia, nelaiminga, niekas nebedžiugina, nieko nebenori, – prisimena Vaida. – Man sunku įvardinti kiek laiko tai tęsėsi, nes tai labai kompleksinis sutrikimas. Pirma pasireiškia nuotaikų kaitos, negebėjimas atsipalaiduoti, susikaupti, bendrauti, vėliau fiziniai skausmai ir depresija. Mano atveju tai buvo 12 metų savęs alinimo siekiant įsitvirtinti naujoje šalyje (atvykau į Švediją viena su dukra). Po to sekė 3-4 savijautos “dugno” metai, kurių periodų net neatsimenu, nors kasdien ėjau į darbą ir vaidinau savo normalią kasdienybę.
Vaida ir Keiron
Kreipusis pagalbos Vaida gavo antidepresantų receptą, kas jai ir buvo didžiausias sukrėtimas. Jauna moteris nepatikėjo, kad tai išeitis, atvirkščiai, tai atrodė kaip klimpimas gilyn į ligą. – Buvau tikra, kad tabletės mano nualintos sielos neišgydys, – sako Vaida.
Išvykome gyventi į mažą miestelį, kur daug paprastesni buities standartai ir kasdien esi gamtoje. Tempas sulėtėjo. Prisiminiau vaikystės svajonę ir viso gyvenimo meilę – žirgus. Su šeimos palaikymu išdrįsau patikėti, kad taip, aš galiu rūpintis šiuo didingu gyvūnu.
Savarankiškos jojimo treniruotės
– Viena nuvažiavau apžiūrėti žirgo, nesupratau apie juos nieko, į ką reikia kreipti dėmesį perkant tokį gyvūną. Pamačiau jo akis ir nusipirkau. Liūdnas, lenktyninio žirgo karjerą baigęs pensininkas, kurio alternatyvos buvo arba neišmanantis pirkėjas (aš), arba skerdykla. Joti taip pat nemokėjau, todėl pardavėjo mažai klausinėjau, koks jis jojime, – su šypsena kalba žirgų mylėtoja. – Vėliau paaiškėjo, kad tai žirgas be stabdžių – juokiasi Vaida, – bet su labai didele širdimi ir dėkingumu, kad juo rūpinasi.
Antrą Kalėdų dieną Vaidos vyras su broliu parvežė žirgą namo. Dienos užsipildė gyvūno priežiūra, fiziniu darbu, naujos informacijos paieška ir kasdieniais iššūkiais mokantis joti. Neilgai trukus žirgas atgijo naujam gyvenimui, o moters siela pradėjo gyti, depresija trauktis.
Tris metus žirgą turinti Vaida sako, kad gyvenimo be šių gyvūnų nebeįsivaizduoja. Taip pat nenumanė, kad sprendimas įsigyti žirgą bus taip visapusiškai gyvenimą keičiantis į gerą, bet tuo labai džiaugiasi.
– Vieni gyvenimo posūkiai yra iš aukščiau nulemti, kitus gali pasirinkti pats. Mano atveju tai buvo atsisakyti antidepresantų ir paklausyti širdies – įsigyti žirgą. Taip priartėjau prie gamtos ir sulėtinau gyvenimo tempą. Jokiu būdu nesakau, kad tai tinka visiems ir pabrėžiu, kad blogai jaučiantis yra svarbu kreiptis pagalbos, – kalba Vaida. – Psichologinė sveikata emigracijoje yra labai aktuali tema tik, deja, daugumai vis dar tabu. Apie tai reikia kalbėti.
